Kauniečiai taip pat mėgsta spėlioti, kas įvyktų nugriuvus hidroelektrinei: ar vandens banga nuneštų visą miestą ar tik pusę.
Tokie samprotavimai panašūs į fantastinio kūrinio scenarijų, mat hidroelektrinė stovi kelis dešimtmečius ir dar stovės labai ilgai, o Nemune vandens lygis toks, kad ne tik laivas, bet ir guminė žvejų valtis gali užplaukti ant seklumos.
Kauną šiais laikais kankina visai kitokios vandens stichijos – po kiekvienos stipresnės liūties miesto gatvės primena Venecijos kanalus. Net Kauno centre žmonėms tenka braidyti po vandenį, kuris veržiasi į kauniečių kiemus ir rūsius, o kūrybingus žmones skatina kurti šmaikščius pasakojimus apie skęstantį Kauną ar net išsitraukti baidarę.
Būtent taip po eilinės liūties prieš porą savaičių pasielgė vienas pokštininkas, sėdęs į baidarę ir praplaukęs Jonavos gatve.
Pirmadienį liūtis siaubė rytinę Kauno dalį, todėl ežerai susiformavo tik Biruliškių gatvėje, Chemijos prospekte, o daugiausia baimės patyrė Amalių sodų bendrijose įsikūrę kauniečiai – lietaus kanalizacija prie Amalės upelio jau senokai neatlaiko stipresnių kritulių, ir vanduo grėsmingai pakyla.
Dar baisesnį vaizdą buvo gali išvysti po ketvirtadienį praūžusios liūties. Daugiausia vandens susikaupė Partizanų ir Birželio 23-iosios gatvėse, taip pat Savanorių, V.Krėvės, Šiaurės, Karaliaus Mindaugo prospektuose.
Keliose miesto vietose net užgeso šviesoforai, o požeminiuose garažuose palikti automobiliai galėjo pasijusti povandeniniais laivais, jeigu tik galėtų plaukti.
Kai kuriose gatvėse vandens susikaupė tiek daug, kad automobilius apsėmė iki pusės durelių.
Pernelyg savo galimybėmis ar savo automobilių patvarumu pasitikintys vairuotojai karštligiškai maigė telefonus ieškodami pagalbos, nes užlieti varikliai išleido paskutinį kvapą. Rankomis galbūt trynė tik automobilių meistrai.
Galima sakyti, kad Kaunas išgyveno dešimtmečio potvynį. Gerai, kad bent nereikėjo į saugesnes vietoves evakuoti gyventojų.
Žmogus bejėgis prieš gamtos stichiją – tai seniai žinoma tiesa ir net neverta stengtis jos paneigti. Televizijos žinių laidose daugybę kartų teko matyti kraują stingdančius vaizdus iš Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir net kaimyninės Lenkijos. Šių šalių tarnybas turbūt sunku apkaltinti netinkamu pasiruošimu gamtos išdaigoms.
Vis dėlto būtų smagu, kad miestas pasirengtų atremti bent jau menkas liūtis, kurios visiškai neprimena stichijos šėlsmo.
Štai pačiame miesto centre esančioje Miško ir Gedimino gatvių sankryžoje daugybę metų vanduo kaupiasi net po smarkesnio lietaus, ir niekas neranda vaistų, kaip šio nemalonumo išvengti.
Nors miesto požemiuose pakloti lietaus ir kanalizacijos vamzdynai pasenę ir sistema nepajėgi priimti smarkiai padidėjusio vandens srauto, „Kauno vandenų“ vadovai dėl patvinusių gatvių kaltę linkę suversti patiems kauniečiams.
Lietaus nuotekų tinklo šulinių grotos esą užkemšamos popieriumi, lapais, nušienauta žole ir kitomis šiukšlėmis, todėl vanduo neranda kelio nubėgti. Nuotekų šuliniuose – taip pat prastas vaizdas, mat juose kauniečiai atsikrato senų padangų, statybinių medžių, drabužių ir kitokio šlamšto.
Galbūt tuomet „Kauno vandenų“ darbuotojams derėtų dažniau valyti šulinių grotas ir pačius šulinius, o piktybiškai šiukšlinančius kauniečius bausti? O gal reikėtų įrengti didesnes šulinių grotas, kad vanduo greičiau nubėgtų?
Sniegą daugiabučių kiemuose kauniečiai gali ir patys nusikasti – ir naudingas darbas, ir mankšta. Gali ir lapus sušluoti – taip pat nesunkus užsiėmimas. Išsemti vandens iš kiemų ir gatvių nepavyks. Galima sakyti, kad šiuo atveju žmonės tikrai bejėgiai prieš gamtos stichiją.
„Laikinoji sostinė“
