Anglijoje pirmąsias atostogas įvedė Vilhelmas Užkariautojas, atsivežęs šį paprotį iš Normandijos, kur atostogų žmonės išeidavo tam, kad padėtų nuimti vynuogių derlių. Deja, atšalęs klimatas iš pradžių vynuoges pradangino iš Anglijos, o po to ir Normandijos. Tačiau tradicija liko, iš nuo pat viduramžių vasarą neposėdžiaudavo teismai ir nedėstydavo universitetai.
Šiais laikais norėtųsi atostogų sąvoką išplėsti daugiau nei 20 darbo dienų, kurias numato „nužmogėjusios valdžios“ priimtas naujasis darbo kodeksas.
Juk atostogų esmė yra ne kelionės, ne sodybos ir net ne poilsis – svarbiausia, kad jų žmogus nevaikšto į darbą. Ką jis veikia jų metu – kryžmina avietes su gražgarstėmis, lanksto origami ar tepa slides žiemai, tai visiškai nesvarbu, nes dažniausiai tokia laisvalaikio veikla nėra pavojinga visuomenei.
Pavojinga ji tampa tuomet, kai žmogus tai daro darbo metu ir dažnai klaidingai manydamas, jog tuo atlieka savo pareigas. Šimtai ir tūkstančiai žmonių aplinkui šaukia, kad ne, gal tu šito nedaryk, gal geriau patingėk, bet ne jis užsispyręs varo savo vagą tol, kol joje ima klupti ne tik arkliai bet ir ištisos civilizacijos.
Tarp daugybės profesijų, kuriems būtina išrūpinti 365 kalendorinių dienų atostogas per metus, visų pirma paminėkime politikus.
Ką blogo gali nuveikti atostogaujantis politikas? Gi nieko. Nei jis klijuos 9 tūkstančius eurų prie stalčiaus dugno, nei užmirš juos alkoholio kartone, nei kitaip kaip paims natūra. Iškart atsiranda ilgesnių atostogų STT agentams perspektyva, nes jei politikas nieko negali nuveikti, tai kaip jis prekiaus poveikiu? Tokio poveikio niekas nepirks, ir politikas bus priverstas gyventi iš atostoginių.
Pavyzdžiui, mūsų Prezidentė išvis neturi atostogų, ir visai be reikalo. Būtų bent viena tokia diena metuose, ir galbūt būtent ją ji būtų praleidusi ramiai sau ilsėdamasi, o ne eilinį kartą keldama audrą stiklinėje dėl to nelaimingojo Darbo kodekso.
Pastarasis gal irgi nebūtų atsiradęs, jeigu kartu su politikais ilgalaikių atostogų būtų išleisti profsąjungų veikėjai. Nes kai vieni ir kiti nuoširdžiai vedami savo misijos susėdo į vieną vietą, gavosi toks skylėtas produktas, kad jame švilpia net pačios naiviausios kritikos skersvėjai. Nustačius tokias ilgas atostogas visam politiniam luomui, tikėta, sumažėtų į šias vietas besiveržiančių skaičius.
Aišku, patologiniams tinginiams gal ir visai smagu taip pasėdėti be darbo 1461 dieną, tačiau į Seimą dažniausiai veržiasi hiperaktyvios žmogystos, kurioms taip ir rūpi išgelbėti pasaulį, Europą, tautą, blogiausiu atveju – nežymiai prisidirbusį partijos kolegą iš provincijos.
O jeigu sumažėtų tokių prasisiekėlių skaičius, gal ir baigtųsi tas naujųjų gelbėtojų klijavimas prieš kiekvienus rinkimus? Tada, aure, galėtum užtarnautų atostogų ilgam išleisti Vyriausiąją rinkimų komisiją. Ir toji, būdama atostogose, tikrai nerastų laiko tokioms nesąmonėms, kaip rašinių apie politiką cenzūravimas, ieškant jose politinės reklamos.
Arba, įsivaizduokit, kaip būtų visiems ramiau, jeigu bent šiek tiek ilgiau atostogautų tokios institucijos kaip Maisto ir veterinarinė tarnyba, Kalbos inspekcija, žemės ūkio ir maisto produktų reguliavimo tarnyba, visos tos įstaigos nutūptos entuziastų degančiomis akimis, kurie taip ir laukia, kaip kažkam išduoti kokią pažymėlę, išrašyti baudą, atlikti reviziją ar tiesiog šiaip užsidėti varnelę.
Suvokus tokių ilgalaikių atostogų potencialą, užima kvapą. Ir visiškai nebejaudina faktas, kad mokesčių mokėtojai turės apmokėti nieko neveikimą.
Gydytojai turi vieną ir labai aiškų principą „nepakenk“. Valdžios aparatas, deja, tokio neturi. Vietoje jis turi aibes aplinkraščių, programų, memorandumų ir kitokių popieriaus gadinimo pavyzdžių, kuriuose labai dažnai spindi „pagerinti“, „tobulinti“, „nustatyti“, tačiau elementaraus „nepakenk“ nesurasi net pasitelkęs galingiausią pasaulio mikroskopą, kuris, žinia, leidžia išvysti ir atomo dydžio objektus.
Štai todėl suma išleista tokiems visuotiniams atostoginiams būtų geriausia investiciją į sąlyginę ramybę šalyje. Neimsi juk naikinti tų darbo vietų apskritai. Nes tai jau būtų taip nežmoniška, kad šito nesugalvojo net pas Vilhelmas Užkariautojas.
