Tuo metu labiau rūpėjo merginos, vynas ir eilės, paini ir kliedesių pilna komunistų partijos istorija niekaip nesilaikė galvoje, todėl, mėgindamas mąstyti logiškai (o kalbėti apie komunistus logiškai neįmanoma) leptelėjau, kad oportunizmas iš esmės nėra blogas, nes tai bandymas susitarti. Išmetė net nebaigusi klausyti.
Įpusėjus trečiam kursui anuomet švęsdavom mediumą, pusę nueito kelio universitete, taigi man ir vėl labiau rūpėjo merginos, vynas ir eilės, o ne TSKP istorija. Nuėjau perlaikyti egzamino pagiringas, sėdėjau kukliai nuleidęs galvą ir maniau, kad baigsis viskas man kaip Trockiui. Bet profesorė nebeklausinėjo, tik pasiteiravo ar supratau klydęs.
Aš karštai patvirtinau. Tada ji pasakė: jūs nekvailas žmogus, vyras, gerai atrodote (man buvo 22 m.) įsivaizduokite, pateksite po universiteto į mokyklą, ten jūsų lauks moterų kolektyvas, taigi jums atsiveria galimybės tapti vadovu, direktoriumi. Bet jeigu nesimokysite TSKP istorijos, jeigu nebūsite partijos narys, niekad nepadarysite karjeros.
Kadangi direktoriumi netapau, matyt, taip ir nesupratau. Bet šis sovietinių laikų anekdotas svarbus kitu aspektu: moterų kolektyvas plius vyras lygu garantuota karjera. Šiuolaikinės feministės iš pykčio spenelius nusikandžiotų. Kita vertus, anuomet mes buvome puslaukiniai. O štai dabar mes esame politiškai korektiški. Ką tai, po galais, apskritai reiškia?
Tai pomarksistinis kairiųjų politikų kodeksas, reikalaujantis, kad politika būtų korektiška, jis atsirado 1984 metais. Jo elementai – feminizmas, antirasizmas ir pan. Kodeksas liepia vengti žodžių arba veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip diskriminacija ar nepalankumas asmenims, priklausantiems kitai rasei, lyčiai, klasei, seksualinei orientacijai, tautinių mažumų atstovams, ypač moterims, negrams, homoseksualams, nutukusiems, negražiems, seniems žmonėms ir t.t. Taip negras virto juodaodžiu, paskui afroamerikiečiu, invalidas neįgaliuoju, nutukęs žmogus vadintinas gravitacingu, senas klipata – senjoru ir pan.
O kaip yra realybėje? Dažnu atveju tai tik sumauta veidmainystė, bet ne sąmoningas žmogaus suvokimas ir pasirinkimas. Kitaip tariant, oportunizmas. Kai Vokietijoje per Kalėdas prasidėjo masiniai priekabiavimai prie moterų, vokiečių policininkai bijojo net pasakyti, kas priekabiauja. Veidmainiško politinio korektiškumo pavyzdys.
Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).
Prieš keletą metų vaikštinėdamas po Vysbadeno mietą užėjau rajoną, kuris skyrėsi nuo kitų. Jame buvo kur kas daugiau šiukšlių, purvo, netvarkos, akivaizdaus apsileidimo. Netrukus įsitikinau, kad tame rajone dauguma gyventojų – imigrantai. Štai ir pasirinkimas. Kalbėti apie tai ar apsimesti, kad mes visi tokie patys. Neerzina kitokia žmogaus spalva, kitokia kalba, kitoks mąstymas ir pan.
Bet jeigu jis dergia, naikina, žudo, jeigu jo kultūros suvokimas remiasi viduramžių paistalais – negalima dangstytis mandagumo frazėmis. Gal mes visi ir lygūs (be galo paini sąvoka), bet tikrai ne vienodi.
Kita vertus, Europa vis labiau aptingsta, sensta, jai reikia nekvalifikuotos darbo jėgos, aptarnaujančiojo personalo. Taigi teks kentėti, kol barbarai prisitaikys, kol aplinka, kantrybė, švietimas juos sukultūrins. Politikams keli šimtai, keletas ar net keliolika tūkstančių aukų ne kliūtis – užtat verslas, ekonomika atsigaus. Štai ši veidmainystė pati bjauriausia.
Net britus, vieną iš kantriausių ir tolerantiškiausių tautų pasaulyje, užkniso nesiliaujantis, nekontroliuojamas elgetų srautas iš Rytų ir kitų pasaulio galų. Tie, kurie pasirinko pasitraukti iš ES, ko gero, protestavo ne prieš draugišką kaimynystę, o prieš veidmainystę, prieš korektiškąją politiką, prieš teigiamąją diskriminaciją. Nebūti šeimininku savo paties namuose – vulgariau nesugalvosi.
