Žinoma, ši šventoji kelionė ne juokais suerzino Ukrainos karius ir pareigūnus, kurie pasiūlė šiems keliautojams už taiką traukti tiesiai į mūšio lauką, kur vyksta apšaudymai ir vietoj pasimelsti, kad aukščiausiasis apsaugotų karius nuo priešo kulkų. Šis žygis kiek apsunkino pareigūnų darbą, kurie, siekdami išvengti neramumų ar galimų išpuolių kiekvieną keliautoją privalėjo patikrinti metalo detektoriumi.
Rusijos Patriarchas Kirilas pasmerkė žmonių siekį gyventi turtingai, anot jo – toks siekis neturi prasmės – vis tiek visi žmonės kažkada mirs. Reiktų pridurti, kad patį patriarchą sunku būtų pavadinti asketu – jis turi butą pačiame Maskvos centre, kasdien iš vienos vietos į kitą važinėja lydimas asmeninio kortežo, kartais keliauja ir prabangiomis jachtomis, o ant jo rankos puikuojasi šveicariškas laikrodis. Visgi skendėdamas prabangoje jis nevengia postringauti tikintiesiems apie dvasios tyrumą, kuklumą ir nuolankumą, sąmoningą norą nesiekti turtų.
Radikalieji islamistai Alacho vardu lieja kraują Europoje, pakeliui pagrabaliodami ir prievartaudami moteris, kurios neprisidengusios hidžabais, vadindami jas paleistuvėmis, propaguodami prievartą, siųsdami žmones tiesiai į skerdyklą, nepripažįstantys jokio gailesčio ir šventai tikėdami, kad pomirtiniame gyvenime jiems už tai bus dosniai atlyginta.
Katalikų bažnyčia stengiasi pamiršti tuos laikus, kai vykdė inkvizicijas ir pačiais žiauriausiais būdais mėgino susidoroti su žmonėmis, nepaklūstančiais bažnyčios reikalavimams ar tiesiog kitaip, netradiciškai mąstančiais.
Tuomet žmonėms buvo teigiama, kad šito nori Dievas ir viskas vyksta jo vardu. Tačiau nežiūrint to, kad savo poziciją bažnyčios tarnai šiandien dėsto diskusijose, iki tikros civilizacijos ir mokslo pasiekimų amžiaus jai dar labai toli.
Lyg to nebūtų gana, savo nuostatas, paremdama mistiškai fantastinėmis religinėmis istorijomis, ji per jėgą mėgina įbrukti ir tiems, kurie nori gyventi pilnavertį gyvenimą ir naudotis tomis galimybėmis, kurias atvėrė žmonėms šios dienos mokslo pažanga. Tai reiškia, kad mes visi be išimties esame priversti gyventi svetimų iliuzijų pasaulyje, netgi tie, kuriems dvasininkai visai nėra autoritetas sprendžiant moralės ir šeimos klausimus. Ir kodėl jie turėtų juo būti?
Vaikystėje pati esu patyrusi stiprią religinę prievartą, kurios pasekmes jaučiu iki šiol. Mano seneliai buvo itin religingi žmonės. Kai žmogus nebejaučia ribų ir tampa fanatiku, jis turi nuolatinį poreikį kontroliuoti kitą žmogų bet kokia kaina. Jis žiūri ne savęs, o tik kito, kad jis laikytųsi tų vertybių, kurias jam nurodomos, teigiant, kad šito nori Dievas, ir, be jokios abejonės, su siekiu įskiepyti „meilę Dievui“. Mano seneliai buvo katalikai, dvasininkų vertinami labai teigiamai už pastangas atversti kitus į Dievą ir priversti jį pamilti. Dievobaimingi žmonės.
Tuo tarpu mums, vaikams, tas laikotarpis įsirėžė atminty visam gyvenimui, kaip vienas košmariškiausių etapų, suluošinusių bet kokį tikėjimą, kad religijoje prievartos negali būti.
Tai ir kasdienis ėjimas bažnyčion, kas rytą vakarą klūpant ant kietų grindų ir garsiai choru poteriaujant, jei pamiršdavome žodžius, turėdavome kartoti nuolat ir nuolat, kol pasakydavome viską be klaidų, tai ir mūsų „nuodėmės“, prieš keliaujant pas kunigą klausyklon išpažinties, kurios būdavo mums kruopščiai surašomos ant lapelio.
Žinoma, ne mūsų pačių, ir tų nuodėmių kalimas mintinai, kad nebūtų pamiršta ar praleista nei viena, arba neduok tu Dieve, nebūtų supainiotas jų eiliškumas.
Tai – TV ir radijas, transliuojantis tik viešpaties žodį, kur turėdavo būti įdėmiai išklausomas visas pamokslas, o bodėjimąsis tuo įvertintas kaip nuodėmė prieš Dievą, ir nuolatinis kartojimas to, kad mes visi tiesiog privalome remti bažnyčios tarnus ir jiems aukoti.
Ir jokių klausimų, galinčių supykdyti Dievą. Mano neatsargiai ištartas klausimas, iš kur žinoti, ar kunigai nepasiima sau gautų aukų, buvo kruopščiai įrašytas į mano nuodėmių sąrašą. Vaikystėje pasipriešinti neturėjau galimybės.
Tačiau šiandien aš jau esu suaugęs žmogus. Ir man, po tiek metų patirtos religinės priespaudos, matant šiandieninę priverstinę kontrolę, kyla klausimas – kiek dar laiko privalau leistis morališkai žaginama?
Kur mano pasirinkimas? Kur mūsų visų pasirinkimai? Kodėl savo gyvenime ir toliau privalau nuolankiai vadovautis tik bažnyčios taisyklėmis ir nurodymais? Aš puikiai suvokiu, kad žudyti yra nusikaltimas. Kaip ir prievartauti. Arba vogti. Ir tam, kad tai suvokčiau, man visai nebūtina eiti į bažnyčią. Gal mes jau pasiruošę gyventi civilizuotai? Ir neversti kitų gyventi pagal kažkieno sukurtą planą?
Jums sako, kad bažnyčia tik išsako savo poziciją ir nesikiša į privatų žmogaus gyvenimą, nemėgina reguliuoti įstatymų? Tai netiesa. 2011 metais dvasininkai itin aršiai kišosi seimui kaip tik svarstant pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą.
Tuomet Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius politikams siuntinėjo SMS žinutes, kuriose prašė „balsuoti pagal Dievo įsakymus už gyvybę“. Įdomu yra ir tai, kad tuomet pati prezidentė citavo konstituciją, kurioje buvo rašoma, kad valstybė yra atskirta nuo Bažnyčios. Dėl to ji atsisakė komentuoti „kitų institucijų veiklą“ ( šiuo atveju bažnyčios ) Taigi, pirminiame , visuotiniu referendumu priimtame LR konstitucijos variante buvo įrašyta viena eilutė: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“. Kokiu būdu ši eilutė vėliau keistai išnyko?
2010 metais Vatikanas sukritikavo sprendimą Robertui Edwardsui skirti Nobelio premiją už pasiekimus medicinoje. Šis žmogus apvaisinimo in vitro ( IVF ) pradininkas. Jo dėka šiandien pasaulyje gyvena virš 5 milijonų žmonių, kurių susilaukė nevaisingos poros, ryžusios pagalbiniam apvaisinimui. Pirmąjį tokiu būdu išvydusį pasaulį naujagimį – Luizą Braun, dvasininkai tuomet prilygino daktaro Frankenšteino sukurtam monstrui. Tačiau Luiza- tik paprastas žmogus, šių metų liepos 25- ą dieną atšventęs savo 38-ąjį gimtadienį. Ir šiandien ji su vyru augina du sūnus.
Keistai ir liguistai atrodo kai kurių seimo narių reakcijos ir paniška baimė ignoruoti dvasininkų reikalavimus ir siūlymus, ypač kai argumentai pateikiami pagrįsti fantastinėmis pasakomis, o ne naujausiais mokslo atradimais.
Tarsi jie nebeturėtų stuburo. Siekis kontroliuoti kiekvieno žmogaus gyvenimą, jo pasirinkimą ne tik kad prieštarauja tikėjimo/netikėjimo laisvei, bet ir žalingas visuomenei, nubloškiantis ją į gūdžius viduramžius, iš kur iki tikros civilizacijos ir vertybių mes būsime priversti keliauti dar ilgus šviesmečius, jei taip ir nesugebėsime atskirti bažnyčios nuo valstybės.
Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Nuo to, kiek ilgai norėsime gyventi paskenduolių ir primityvių fanatikų eroje, kur kiekvienas mūsų žingsnis bus vertinamas kaip nuodėmė, už kurią turime nuolat kentėti, o mokslas ir jo pažanga bus vertinami kaip blogis ir šėtono apraiška, su kuria reikia kovoti.
Bažnyčios tarnai po iškilusių į viešumą skandalų tikina šiandien norintys apsivalyti. Netgi ragina kreiptis į juos pačius, jei žmonės turi informacijos apie nederamą ar netgi nusikalstamą kunigų elgesį. Tačiau daugeliu atveju žmonėms kreiptųsi pagalbos į bažnyčios hierarchus, sureaguota būdavo tik tada, kai informacija pasiekdavo viešumą ir nebūdavo kur trauktis. Aš manau, kad mes visi turime būti suinteresuoti, kad bažnyčioje būtų kaip galima daugiau skaidrių ir atsidavusių šiai profesijai žmonių.
Turėdami svarbios informacijos, jūs galite kreiptis į pačią bažnyčią. Arba, tam tikrais atvejais, į teisėsaugos pareigūnus ar kitus specialistus.
Taip pat jūs galite parašyti ir mums, elektroniniu paštu netylėk@lrytas.lt Šis pasitikėjimo paštas nėra skirtas paviešinti jūsų istoriją. Jis skirtas tam, kad išdrįstumėte netylėti, kai galbūt, jau nepasitikite niekuo, netgi pačiais artimiausiais žmonėmis.
Jei turite kažkokios informacijos, tik iki šiol dvejojote ja pasidalinti – padarykite tai dabar. Nesvarbu, į ką besikreiptumėte – į bažnyčią, į savo artimuosius, į pareigūnus ar tiesiog parašydami mums.
