Kaip vienas iš policijos pertvarkos pagrindinių iniciatorių jis itin teigiamai vertina pokyčius, kurie neva padės ne tik sistemai, bet ir joje dirbantiems žmonėms. Tačiau kas iš tikrųjų slepiasi už reorganizacijos, panašios į sovietinių laikų šūkį „Penkmetį per trejus metus!“?
Pusę amžiaus atidavęs darbui policijoje, negaliu abejingai stebėti, kaip sąmoningai, panašu, norint patenkinti savas ambicijas, griaunama policija, neišaiškintų nusikaltimų skaičius didėja, o pareigūnai tikrai negaus didesnių atlyginimų. Garsiai šaukiama, kad įvykdyta arba dar vykdoma pertvarka tiek pačiai sistemai, tiek patiems policininkams tik į gera. Kad nevertinti subjektyviai, galima pasižiūrėti, ką apie pertvarką rodo Policijos departamento skaičiai. 2013 m. policijoje buvo įsteigta 13 816 pareigybių, tačiau dirbo tik 11 966 asmenys, iš kurių 9 714 buvo policijos statutiniai pareigūnai. 2015 m. policijos sistemoje buvo likusios 13 098 pareigybės, tačiau dirbo jau tik 11 279 asmenys, iš kurių net 10 477 pareigybės priklausė policijos statutiniams pareigūnams.
Policijos reformos įkvėpėjai bei šalininkai galėtų girtis, neva sumažėjo nestatutinių, o net 763 padidėjo statutinių pareigūnų. Tačiau žinant, kad maždaug 15 procentų statutinių pareigybių buvo nesukomplektuotos, realiai šalyje dirbo tik 8 915 policijos pareigūnų. Taigi per trejus metus 797 pareigūnų tapo mažiau, o prasidėjus pertvarkai, praėjusiais metais buvo atleista 880 pareigūnų – priimti vos 354.
Nuolat mažėjant pareigūnų skaičiui, policijos biudžetas tik didėja: 2013 m. jis sudarė 181,4 mln eurų, 2015 m. – 199,9 mln eurų, 2016 m. – 209,5 mln eurų.
Buvęs policijos ir vidaus reikalų vadovas Saulius Skvernelis viešai džiaugėsi, kad optimizavus policijos veiklą (sujungus kriminalinę policiją su viešąja?) ir sumažinus etatus, policininkams bus galima padidinti atlyginimus. Tačiau toks pasakymas – mažų mažiausiai vieša apgaulė, paslėpta po reklamine programa „600, 700 ir 1000 eurų į rankas“.
Nesiimsiu vertinti, ar 15-20 metų išdirbusiam patruliui 600 eurų „į rankas“ atlyginimas yra orus ir motyvuojantis, ir ar apskritai policija turi ilgalaikę ir efektyviai veikiančią motyvacinę sistemą (kažkodėl į ginkluotą Igorį Molotkovą nesiryžo šauti nė vienas pareigūnas).
Taip pat nesiimsiu vertinti, gerai ar blogai, jei naujai priimtas pareigūnas uždirbs tiek pat, kiek ir patyręs „senas vilkas“. O tiesa yra tokia: policijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai neleidžia oficialiai pakelti atlyginimų pareigūnams, nesvarbu, kiek policininkų bus atleista tam, kad būtų sutaupyta lėšų kitų pareigūnų algoms padidinti.
Kiekvienai pareigybei yra nustatyti ribiniai atlyginimo dydžiai, ir jeigu pasiektas aukščiausias, atlyginimas, nepakilus karjeros laiptais, padidėti negali. Tiesa, šią problemą policijos vadovai ketina spręsti dviem būdais – budėjimu namuose ar viršvalandiniu darbu.
O tai reiškia, kad jokių algos pakėlimų nebus. Norėdami gauti tuos „fantastinius“ 600 ar 700, policijos pareigūnai turės užsidirbti juos papildomai – kaip sovietiniais laikais prisidurdavo kraudami vagonus. Beje, siūlymas dirbti „viršvalandžius“ arba „budėti namuose“ kvepia ir galimu dokumentų klastojimu, piktnaudžiavimu tarnyba.
Kaip įvykdyta policijos reforma atsispindi kasdienėse realijose, puikiai iliustruoja ir dar kitokie statistiniai skaičiai. Policijoje registruojamų įvykių skaičius pamažu auga. 2013 m. – užfiksuoti 705 585, o 2015 m. – jau 735 345 įvykiai – 30 tūkst. daugiau. Tuo tarpu gyventojų šalyje per šį laikotarpį sumažėjo maždaug 50 tūkst. – vidutiniškai vienam gyventojui tenka daugiau įvykių, o policininkų skaičius sumažėjęs.
„Reformos“ vaisiai ima karsti: 2013 m. registruotos 80 349 nusikalstamos veikos, o ištirtos 43 692; 2014 m. registruotos jau 78 938 veikos, ištirta 43 931. O štai 2015 m. registruotos vos 69 062 veikos, bet ištirta vos 37 898. Taigi lyginant su 2013 metais, ikiteisminių tyrimų skaičius sumažėjo daugiau nei 11 tūkst., o ištirti nepavyko 6 tūkst.
Dar blogesnė padėtis tiriant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: 2014 m. registruota 3040, ištirta 2504 sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, 2015 m. fiksuotas ženklus kritimas – registruota 2927, o ištirti tik 2055 tokie nusikaltimai. Tai reiškia, kad 2014 m. liko neištirti 536, o pernai – net 872 nusikaltimai.
Ir ypač neramina vagysčių tyrimas: pernai ištirta net 2383 vagystėmis mažiau.
Manyčiau, viena iš pagrindinių tokio nuopolio priežasčių ta, kad reformų ir nežinomybės išvarginti labiausiai patyrę pareigūnai nusispjovė ir paprasčiausiai išėjo iš darbo. Išretintas ir beveik galutinai demotyvuotas policijos personalas paprasčiausia nesugeba, o gal jau ir nebenori efektyviai dirbti.
Neginčiju, būtų kvaila priešintis pokyčiams. Deja, dabartinėms pertvarkoms, vykstančioms policijos sistemoje, trūksta tiek organizacinio, tiek ir žmogiškojo pagrindimo. Be šių dviejų elementų bet kuri pertvarka tampa popierine, kažkam galbūt ir padedančia kopti karjeros laiptais, tačiau su realiais teigiamais gyvenimo pokyčiais neturinčia nieko bendro.
Net ir pradėjus esmines pertvarkas yra laiko sustoti ir dar kartą permąstyti, kaip geras ir teisingas idėjas paversti realiais gyvenimiškais sprendimais.
Visvaldas Račkauskas yra buvęs policijos generalinis komisaras
