Arnas pasakojo, kad didžiausi sunkumai buvo virtuvės darbai, o tvarkyti tautiečių kapų nesutrukdė net kirviu prakirsta koja.
Jis sakė, kad kelionė ir atlikti darbai tikrai liks atmintyje visam gyvenimui, o paklaususiems, ar verta prisijungti, jis iš karto pasakys: „Taip!“
– Kokios buvo nuotaikos prieš išvykstant į „Misiją Sibiras“?
– Visi dalyviai labai spirgėjo ir laukė. Taip pat ir aš. Kai sužinojome, kur tiksliai vyksime, kad į Igarką, už poliarinio rato, kur dar niekas realiai nebuvo, prie laukimo prisidėjo ir kažkiek nerimo – kaip ten bus, kai visą laiką šviesu? Tačiau vis tiek labai laukėme.
– Kaip jauteisi kelionės pradžioje?
– Pirmosios pora dienų buvo sunkokos, nes kamavo kelionės nuovargis – tas traukinys per naktį, paskui visa naktis ambasadoje, tada skrydis į Krasnojarską. Kai buvome Maskvoje, visi jau buvome pavargę, bet jautėme, kad norisi imtis darbų, dėl kurių ir vykome. Ten gavome darbą sutvarkyti vieną tokį poligoną, susijusį su Rusijos istorijos tremtiniais, politiniais kaliniais.
Po to tvarkymo mes lyg atsigavome, džiaugėmės, kad kažką darome, kad galėjome pagaliau įprasminti savo misiją.
Paskui, kai atvykome į Igarką, atėjo toks atsipūtimas, kad pagaliau mes čia dirbsime. Kai išėjome į mišką, į savo stovyklavietę, visi buvome labai laimingi, kad pasiekėme tą tašką ir pagaliau imsimės darbų.
– Savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ dalinaisi, kad tvarkydamas kapines kirviu prasikirtai koją. Gal gali papasakoti, kaip tai nutiko?
– Lygiai po savaitės visos kapinės jau buvo kaip ir sutvarkytos, bet viena kapinių dalis buvo užpelkėjusi. Buvo nuspręsta, kad reikia bristi ir ištraukti ten buvusius kryžius. Aš buvau savanoris.
Pasidariau specialius batus – prie savo batų padų su izoliacine juostele prisiklijavau lenteles, kad kokios supuvusios vinys nepradurtų, nes vienai merginai taip jau buvo nutikę.
Sutvarkius tą pelkę, pačioje darbų pabaigoje, reikėjo nukirsti tokį karklelį, bet kirvis praslydo ir atsirėmė man į koją. Iš pradžių atrodė, kad lyg ir nieko nenutiko. Maniau, kad per batą, tą izoliacinę juostelę neturėjo nieko būti, bet vis dėlto koja buvo šiek tiek prakirsta.
Tada mūsų grupės medikė labai susirūpino dėl visokių galimų stabligių, juodligių ir pan., nes, jos manymu, žaizda buvo gili. Greitai buvo iškviesta vietinė greitoji pagalba ir mes išvažiavome į ligoninę. Ta ligoninė tokia kaip prieš 30 ar 40 metų, tokiomis, atrodė, karo lauko sąlygomis, nors vidus ir visai nieko. Iškvietė vietinį gydytoją, buvo matyti, kad jis yra kirgizas. Manimi labai gerai pasirūpino, siuvo jis vienas, bet dar dvi seselės šalia stovėjo, prižiūrėjo. Sulaukiau tikrai daug dėmesio.
– Ar netrukdė sužalota koja toliau dirbti?
– Po to galvojau, kaip čia toliau bus, maniau, kad nebegalėsiu dirbti, nes ir darbas buvo lyg ir baigtas. Bet kitą dieną atvažiavo mūsų labai laukta mediena, kuri vėlavo. Tai aš tiesiog stovyklavietėje, vaikščiodamas su vilnone kojine, dirbau prie kryžių. Suleidau savo rankomis visus devynis kryžius, padariau ir apdailą. Vienas vaikinas viską braižė, o aš darbavausi prie kryžių.
– Kaip sekėsi atlaikyti karštį, drėgmę, mašalų atakas?
– Man asmeniškai buvo visai gerai. Buvo, kad kiti atsikėlė nuo uodų įkandimų sutinusiomis akimis ar nosimi. Aš tokių problemų neturėjau. Tik galbūt sekino karštis, nes visą laiką buvau šlapias, o išsimaudyti nebuvo kur. Kamavo toks diskomfortas dėl švaros, higienos.
Šiaip tikrai nepalūžau, atsilaikiau ir su ta prakirsta koja dirbau, nešiau kryžių, ėjau pjauti į kapines, man viskas sekėsi puikiai. Uodai, aišku, puolė, bet laikui einant pripratome. Paskui atsirado ir tokių smulkių musyčių. Tiesiog pripranti ir nebejauti. Ant savęs vis purškėme purškalus nuo vabzdžių. Merginos jau kaip kvepalus purškė ir ant veido, rankų. Aš stengiausi ant veido nepurkšti, bet rankas visą laiką buvau išsitrynęs.
– Ar išsipildė prieš išvykstant turėti lūkesčiai?
– Išsipildė turbūt 120 procentų. Buvau gal šiek tiek šokiruotas, kai pamačiau tas kapines. Ten tarsi nieko nelikę, vien medžiai, krūmai ir pan. Bet kai viską išvalėme ir pamačiau galutinį rezultatą, stovinčius devynis kryžius, galiu drąsiai pasakyti, kad iki šios dienos tai yra prasmingiausias mano gyvenime nudirbtas darbas. Aš jaučiu tokį pasididžiavimą. Norėjau prisidėti prie tos istorijos dalies, sutvarkyti tas kapines, aplankyti jas ir tai man pavyko.
– Kas tau pačiam buvo sunkiausia?
– Galbūt tai, kad buvau vienas iš trijų atsakingų už virtuvę. Mane neoficialiai vadino virtuvės šefu. Būdavo labai sunku apskaičiuoti, kaip šešiolikai žmonių normuoti maistą – kiek ir ko pagaminti. Vieniems netiko vienas maistas, kitiems – kitas. Buvo dvi vegetarės, o kai kurie vyrai, kurie per dieną sunkiai fiziškai dirbdavo, vis sakydavo, kad jiems mažai maisto. Toks buvo didžiausias mano sunkumas.
– Praleidai Igarkoje dvi savaites. Kas per tą laiką sukėlė daugiausia emocijų?
– Emocijų banga atsirado tada, kai pradėjau dirbti toje pelkėje kapinėse. Buvo daug emocingų akimirkų, kai pradėjau kelti kryžius, ant kurių buvo užrašyta, kad čia ilsisi žmogus iš Raseinių arba Girkalnio, nes tai susiję su mano kraštu. Dar vienas sunkus momentas buvo, kai nuėjome už pelkės, už tokio kalnelio ir pasipylė daug vaikų kryžių. Eini ir matai – vienų, dvejų metų vaikai, tai mergaitė, tai berniukas. Matėme ir dvynukų kryžius. Tai labai įstrigo atmintyje.
– Kaip apskritai įvertintum visą šią patirtį?
– Be abejo, aš visiems sakysiu, kad pildytų anketą. Tai vienas didžiausių gyvenimo nuotykių kartu su gera kompanija. Tai yra šešiolika žmonių, kurie visi skirtingi, tu su jais susipažįsti, kartu padarai kažką, kas neapsakoma ir neįvertinama. Sunku net nupasakoti, kaip tai smagu, prasminga ir gera. Kai pajunti tuos jausmus, net nerandi žodžių savo būsenai apibūdinti.
