Tačiau Seimo narį P.Gražulį, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovą J.Milių bei dar kelis asmenis užkabinęs su „Judex“ bendrove siejamas ikiteisminis tyrimas įgijo ir nelauktą, Lietuvos verslui pavojingų pasekmių galintį turėti tarptautinį atspalvį.
Paviešinta, kad specialiojo liudytojo statusu į prokuratūrą iškviestas parlamentaras įtariamas bandymu papirkti ir daryti įtaką VMVT vadovui siekiant nuslėpti „Judex“ šaldytuose produktuose aptiktą žmonėms pavojingą bakterinį užkratą.
Kaip ir dauguma į STT mėsmalę patekusių politikų, P.Gražulis aiškina, kad pareigūnai vykdo politinį užsakymą kompromituoti jį ir jo atstovaujamą partiją „Tvarka ir teisingumas“, net tiesiai įvardija, jog šio tyrimo užsakovė – prezidentė.
Kad ir kaip baigtųsi ši istorija, krinta į akis viena išskirtinė bylos aplinkybė – ikiteisminis tyrimas pradėtas įtariant Seimo narį mėginus padėti „Judex“ bendrovei nuslėpti neva jos gaminamuose koldūnuose Rusijos sanitarijos tarnybų aptiktą užkratą.
Tai įvyko, kai Rusija, keršydama ES už jai paskelbtas sankcijas dėl Krymo aneksijos ir agresijos Ukrainos Donbaso regione, uždraudė įvežti daugelį maisto produktų iš Bendrijos šalių, bet kažkodėl šis embargas netaikytas šaldytiems gaminiams.
Todėl galima įtarti, kad rusai tik ieškojo priekabių, kaip neleisti įvežti koldūnų iš Lietuvos.
Juk Rusija jau seniai savo fitosanitarijos tarnybas pavertė politiniu vėzdu, kuriuo baudžia jai neįtikusias valstybes.
Antai po karo Pietų Osetijoje Maskva staiga nustatė, kad šimtmečiais rusų mėgtas gruziniškas vynas neva kenksmingas jų skrandžiams, o moldaviškame vyne tuoj pat buvo aptikta pavojingų bakterijų, kai tik Moldova panoro suartėti su ES. Net baltarusiški pieno produktai ėmė skleisti rusams prastą kvapą, vos V.Putinas kažko supyko ant A.Lukašenkos.
Rusijos sanitarijos tarnybos ne kartą kibo ir prie Lietuvos eksportuojamų maisto produktų, kai paaštrėdavo šalių santykiai.
Turint tai galvoje, galima svarstyti, ar VMVT vadovą J.Milių reikėtų kalti prie kryžiaus, kad jis nepuolė visais varpais skalambyti apie rusų signalus. Gal protingiausia taktika ir buvo tyliai ignoruoti prieštaringai vertinamų Rusijos sanitarijos tarnybų kaltinimus, žinoma, aiškinantis, ar jie tikrai pagrįsti.
Pats įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų klastojimu sulaukęs J.Milius viešai prisiekė galintis pasirašyti krauju, kad žinant jo tarnybai joks užkrėstas produktas negali patekti į prekybą. Kita vertus, rusų esą aptiktos listerijos bakterijos neišvengiamai žūva šaldytą maistą verdant ar kepant.
Žinoma, galima daryti prielaidą, kad verslininkai buvo suinteresuoti, jog netgi abejotini rusų kaltinimai neiškiltų į viešumą, nes informacija apie gaminių kenksmingumą gali skaudžiai smogti verslui.
Suprantama, jei netgi nėra jokio žmonių nuodijimo kriminalo, teisėsauga taip pat privalo aiškintis, kas ir kaip susijęs su vadinamąja prekyba poveikiu. Tik ar tokiais atvejais tyrėjams nederėtų elgtis taip, kaip darė VMVT – vengiant pakenkti verslui, neviešinti informacijos, kol ji nėra iki galo patikrinta?
Bet STT laikosi priešingos taktikos – stengiasi kuo labiau reklamuoti savo ikiteisminius tyrimus, ypač kai jie įgyja politinį atgarsį, o tai, kad laužomi žmonių likimai ar žlugdomas verslas, šiai tarnybai nė motais.
Galima prisiminti, jog visišku šnipštu neseniai baigėsi prieš trejus metus STT triukšmingai pradėta tariamos žalos gamtai byla, kai įtarta, kad stambi žuvų perdirbimo įmonė „Norvelita“ neva išpylė pavojingas nuotekas, jos vadovams susitarus su bendrove „Raseinių vandenys“.
Po ilgai vilkinto tyrimo paaiškėjo, kad nuotekos anaiptol nebuvo pavojingos, be to, jos tiktai laikinai buvo supiltos į duobę nelaidaus molio dugnu. Tačiau Raseinių rajono politiniame gyvenime dalyvavę įmonių vadovai buvo sulaikyti, smarkiai pakenkta ir jų reputacijai, ir verslui.
Nesiimant prognozuoti, kaip pasibaigs naujausias STT tyrimas, akivaizdu, kad vadinamasis koldūnų skandalas gali skaudžiai atsiliepti jau ne vienai bendrovei, bet ir visai Lietuvos maisto pramonei.
Prieš kurį laiką Kinijoje viešėjęs premjeras A.Butkevičius džiaugėsi, jog pagaliau pavyko sutarti dėl lietuviškų pieno ir mėsos produktų eksporto į šią šalį. Bet dabar ateina nerimą keliančių signalų, jog kinai jau ėmė dvejoti, ar prekiauti su Lietuvos gamintojais.
Sunku pasakyti, ar tokį Kinijos atstovų elgesį lemia jų įprastas atsargumas, ar šią šalį jau pasiekė ir koldūnų skandalo atgarsiai.
Vis dėlto nereikia daug išminties suprasti, jog, esant didžiulei tarptautinei konkurencijai, užsienyje pernelyg nesivarginama aiškintis tiesos – vien nuogirdų apie neva VMVT slepiamą kažkokią neigiamą informaciją apie maisto produktų kokybę gali pakakti, kad būtų smarkiai pakenkta šalies verslui.
