Dar viena itin populiari „profilaktinė“ priemonė nuo galvos skausmo – įsivaizdavimas, kad gyvename pasaulyje, kur saulė skaisti, dangus žydras, o visi, kas neturi aukštojo mokslo diplomo, gerbtino darbo su atitinkamu atlyginimu ir kelių Seimo narių ar žvaigždučių tarp savo feisbuko draugų, yra tiesiog ne šios planetos gyventojai. Ir nevalia ateiviams artintis prie laimingosios planetos gyventojų.
„Gerbiamoji, koks gražus rytas!“ – šūkteli ant suolelio prie Sostinės turgaus sėdėjęs nenusakomo amžiaus ir gana asocialios išvaizdos žmogus ir, čiupęs šalia gulėjusį plastikinį pirkinių krepšį, klibikščiuoja artyn. Tai Remigijus, pažįstu jį jau kokius dešimt metų, susitikę – pasikalbame. Jį pažįsta visas rajonas, mat po Černobylio tragedijos tapęs neįgaliu, jis jau porą dešimtmečių gyvena Žirmūnuose.
Na, anksčiau gyveno, o dabar tik glaudžiasi. Buvo Remigijui skirtas socialinis butas viename daugiabutyje, bet kai karšto vandens sąskaita pasiekė neįsivaizduojamas jo kišenei aukštumas, jis be ceremonijų buvo perkraustytas į nakvynės namus. Su kaimynais gerai sutaręs ir pačiam sau netikėtai benamiu tapęs vyras dar kurį laiką nakvodavo prie savo buto durų... Dabar tiesiog vasaromis laiką leidžia „namų rajone“.
Kartais Remigijus išgeria alus parke, tada būna dar linksmesnis, bet niekuomet agresyvus. Niekada niekuo nesiskundžia – 52 eurai pensijos jam, kaip pats sako, tikra tėvynės ir Dievo dovana, užtenka viskam. Taip, kartais jis savo išvaizda primena tikrą „girių moną“, sykį sutiktas suskubo aiškinti, kodėl porą mėnesių nesikerpa: „Žinote, gerbiamoji, toks liūdesys buvo mane apėmęs, nieko nesinorėjo.“
Pašnekovui priėjus artyn stotelėje buvę žmonės ėmė pastebimai gūžtis ir sukti akis: „Na, dabar tai jau tikrai centų prašys.“ Anksčiau kartais sutiktas lyg tarp kitko užsimindavo, kad trūksta lito kito, bet šįryt apie eurus Remigijus, lyg skaitydamas mus stebinčių žmonių mintis, nė neužsimena ir tęsia pokalbį: „Matote, gerbiamoji, ten prisėdau tik parūkyti, juk stotelėse tai jau nebegalima... O ir suoliukų mieste ne tiek jau daug liko... Aišku, prie Seimo, Vyriausybės tai paliko, kad mitinguotojai, kai pavargsta, galėtų prisėsti“, – merkia akį pašnekovas ir pats nusijuokia iš savo vykusio pokšto.
Būsimi viešojo transporto bendrakeleiviai slapta mėgaujasi situacija ir laukia, kada man trūks kantrybė ir liepsiu Remigijui drožti savais keliais.
Supratę, kad nelaikau šio pokalbio nemaloniu ir neskubu atsikratyti pašnekovo, žmonės susidomėję ima atvirai spoksoti. Tą jaučia ir Remigijus ir toliau beria naujienas: „Rytoj važiuosiu pas savo daktarytę, ji sakė, kad jau pagaliau laikas man dantis protezuoti. Žinokit, jauna ji, bet tikra profesionalė, taip ja pasitikiu, sutiksite mane, nepažinsite.“
Staiga Remigijus supranta, kad nevalingai vis žvilgteliu į jo praskeltą kaktą ir skuba teisintis: „Na, juk žinote, kad aš nešventas...“ „Tai vėl kažką atšventėte?“ – moralizuojamu balsu, bet nepiktai paklausiu, o jis tik atlaidžiai šypteli: „Gerbiamoji, pasakysiu jums atvirai, turiu du priešus. Tai mano kojos ir liežuvis. Būdavo, kad dėl pasekmių kaltas liežuvis, bet šį kartą kojos. Kartais jaučiu, kad jos jau kaip dvi kaladės ir grupę neįgalumo jau antrą skyrė... Griuvau.“
Atsisveikindamas Remigijus spusteli ranką ir palinki sėkmės. Įlipu į troleibusą ir pro langą žiūriu, kaip jis neskubėdamas nueina gatve. Pamačiusi, kad nuseku savo bičiulį akimis, šalia sėdėjusi ponia, kuri taip pat laukė stotelėje, gestu parodo į mano rankas ir sako: „Tikiuosi, rankas paskui nusiplausite.“
Teisus buvo mano kaimynas (aš jį tokiu laikau ir laikysiu) Remigijus – kartais dėl visko kaltas liežuvis...
Rankas, kaip sakoma, dėl šventos ramybės nusiplausiu, bet nereikia man dezinfekuoti smegenų. Nors dabar tai labai madinga.
