Pagriuvinėjo lygioje vietoje, apsibraižė, bet reitinguose dar pirmauja. Iš socializmo į naująjį kapitalizmą peržengęs socialdemokratų elektoratas vis dar politiškai aktyvus, nors ir nusiminęs.
Su kitais dviem koalicijos partneriais – blogiau. Naujas „darbiečių“ kapitonas iš tolimojo plaukiojimo Europarlamente nebegrįžo, ir, atrodo, partija į Seimą brausis apgraibomis. O „tvarkiečiai“ prarado beveik visus partijos augintinius. Ak, nedėkingieji. Ką gero nuveikė ši koalicija?
Konservatorių ir liberalų valdymo laikotarpis ne dėl jų kaltės buvo niūrus. Pirmąkart išdaužyti Seimo langai, diržų veržimo ir taupymo vajai. Taupymo modelis ES narių buvo įvertintas teigiamai, nors dabar jau pasigirsta ir rimtos kritikos. Žvelgiant plačiau, ano meto krizė dar nėra pasibaigusi ir dar nežinia, ar tai neturėjo įtakos „Brexit“.
Ateityje yra daug nežinomybės, tai patvirtina visiškai priešingos ekonominės prognozės. Politinis stabilumas, į susitarimus esminiais klausimais linkusios partijos yra būtina sąlyga valstybei kritinėmis aplinkybėmis neįsiūbuoti valties.
Dabartinė koalicija po rinkimų kritikavo buvusią valdžią, bet savo veikloje daugeliu atvejų nuo buvusiųjų politikos per daug nenutolo ir palaikė pozityvią psichologinę atmosferą.
Daug kam netikėtai socialdemokratai įniko stiprinti šalies gynybą, nelabai ginčydamiesi grąžino šauktinių sistemą. Ekonomikoje stebuklų ir negalėjo įvykti, bet nebuvo justi ir ypatingo nuopuolio. Nors 22 proc. gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, optimistiškai negali nuteikti. Kaip ir tuštėjanti Lietuva ar vieno miesto politika.
Apie emigraciją socialdemokratai labai garsiai kalbėjo valdant konservatoriams, bet patys nė per milimetrą nepasistūmėjo į priekį sprendžiant šią problemą. Kaip buvo, taip ir liko už dėmesio borto kultūros politika. Teigiamas valdančiųjų žingsnis – modernizuoti darbo santykius. Tegu ir su ginčytinomis pozicijomis.
Bet kuriuo atveju pastarasis darbas nenusipelnė kategoriško neigiamo prezidentės vertinimo. Vis dėlto tokie žodžiai, kokius sau leido ištarti D.Grybauskaitė koalicijos adresu, yra nepriimtini demokratinėje valstybėje.
Tai dar kartą patvirtina, jog prezidento institucija Lietuvoje turi daug ydų, valstybės vadovas neturi opozicijos ir žino: kad ir ką pasakytų, niekas rimtu lygiu nepaprieštaraus. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas savo padėtimi.
Beje, jeigu R.Paksas ką nors panašaus būtų pasakęs, jį būtų nešte išnešę iš Prezidentūros dar iki apkaltos. D.Grybauskaitė jaučiasi visiškai nebaudžiama.
Lygiai tokia pat teisėsaugos institucijų situacija. Drąsiai galima sakyti – Seimas teisėsaugos kontrolės srityje visiškai apsileido. Artėjant rinkimams su partijomis ir jų lyderiais teisėsauga gali daryti ką nori.
Visos rezonansinės bylos po ilgo „tyrimo“ kažkodėl išnyra būtent prieš rinkimus. Ne be pagrindo visuomenėje juokaujama: kuo mažiau dienų iki rinkimų, tuo dažniau teisėsauga pas ką nors iš partijų vaikšto. Po šių rinkimų reikėtų pradėti viešai diskutuoti dėl Prezidentūros etiketo ir politikų orumo.
Ką per ketverius metus nuveikė opozicija? Visuomenei – nieko reikšmingo. Priekabiavo prie kokio nors menkaverčio Vyriausybės sprendimo, ne vietoj išdygusio dvarelio ar maudynių Druskininkuose. Principingas Liberalų sąjūdis, niekada nepraleidęs progos pamoralizuoti, pats paslydo ir tėškėsi į purvą.
Kita vertus, kyla vėl tas pats politikų orumo klausimas. Kodėl triukšmingai pradėtą bylą E.Masiuliui staiga ištiko mirtina tyla? Kada bus, jeigu bus, teismas? Po metų, dvejų, penkerių? Ar tai jau nebesvarbu? Gavai į... ir tylėk.
Grįžtant prie opozicijos, iki šiol neaišku, kas tai yra. Paprastai opozicija kritiškai vertina užsienio, vidaus ir visokias kitokias politikas. Konservatoriai palaiko prezidentę, kuri taip pat yra atsakinga už viską, kas vyksta valstybėje.
Bet konservatoriai kartu su prezidente kritikuoja tik valdančiąją koaliciją. Kyla natūralus klausimas, ar tai opozicija, ar šizofrenija.
Tačiau Lietuvos politinis elitas tokių klausimų nebesvarsto. Opozicijoje vyrauja įsitikinimas, kad net visiškai nieko neveikiant švytuoklė per kitus rinkimus vis tiek užneš į valdžią.
Vis dėlto švytuoklės drauge su tradiciniais ir gerai veikusiais rinkimų mechanizmais irgi genda. Išsižioję stebime, kas vyksta JAV. Visos prieš metus girdėtos prognozės dūžta į šipulius. Nebeveikia jokie sveiko proto argumentai.
Kai D.Trumpas pasirodė politinėje arenoje, niekas nė nesapnavo dabartinės situacijos. Prisimenu paniekinamą Lietuvos politologų ir politikų rankų mosavimą D.Trumpo adresu. O dabar jau pradedama sukti galvą, kaip reikės elgtis, kai jis taps prezidentu. O gal ir netaps?
Bet ir laimėjus H.Clinton jau bus kita situacija. Atsitiko tai, ko anksčiau net kaip prielaidos nekėlėme. Amerikoje yra ir kitoks, neigiamas, anaiptol ne marginalinis, požiūris ir į NATO, ir į Rusiją, ir į JAV santykius su ES.
Iki šiol mūsų valstybė, partijos, koalicijos gyveno santykinai ramiai, tikėdamos, kad iš esmės jau niekas nebesikeis. Keisis. Ir labai sparčiai.
Pribloškiantis pavyzdys – Rusijos ir Turkijos pastarojo pusmečio santykiai. Dar vakar, regis, karas, o šiandien jau glėbesčiuojasi. Prisimenu vieno politiko frazę įstojus į ES ir NATO: viskas, tai jau amžiams. Kažin.
