Ir purve kiaulė voliojasi ne todėl, kad mėgtų nešvarą, o todėl, kad neturi prakaito liaukų ir taip vėsinasi. Ir tunka ji ne todėl, kad būtų linkusi į antsvorį, o todėl, jog kas daugiau lieka, kai tave šeria iki pamėlynavimo.
Todėl kalbėsime ne apie tikrąsias kiaules, o jų dvikojus analogus. Tuos pačius, kurie, jeigu kalbėtume apie aukštąją literatūrą, įkvėpė G.Orwellą parašyti „Gyvulių ūkį“, o jei nusileistume iki elementaraus folkloro – ištarti sermėginę išmintį apie kiaulę bažnyčioje. Kartą jai ten patekus, lauk jos neiškrapštysi jokiais konvenciniais metodais. Tokia dvikojė kiaulė puikiai supranta, jog ten šilta, patogu, o svarbiausia – aplink pilna ėdalo, erdvės dergtis ir kriuksėti.
Ji greitai apsipranta ir ima elgtis taip, lyg jai būtų likimo skirta gyventi tik bažnyčiose. Tokiai kiaulei visiškai ne gėda prisikurti gretimais krūvą šalutinių versliukų, juos perleisti panašaus deglumo draugams, o visuomenėje įsistatyti kiaulės akis ir atkariai kriuksėti, ne, ko jūs norit, viską esu deklaravęs, jokio interesų konflikto neturiu, jokių akcijų niekur nelaikau, čia jūs mane puolat todėl, kad kiaulių negerbiat. Arba norit politiškai išprovokuoti, aš jus kiaurai matau, kiaulės jūs.
Jai nė motais nuolat pažeidinėti Eismo taisykles, o savo prabangų karutį registruoti kur nors svetur, mat taip pigiau. Kiaulė visuomet labai susirūpinusi savo kišene, o į svetimas žiūri kaip į ne vietoje padėtus daiktus, tokį bešeimininkį turtą, kuris anksčiau ar vėliau atiteks jai.
Tačiau kiaulė yra labai gudrus ir suktas padaras. Ji labai gerai suvokia, kad kiaulystes krėsti reikia ir su saiku, ir vietoje, ir, nepabijokime šito žodžio, išlaikant tam tikrą kiaulišką taktą.
Todėl dažnai ji įsistato nebe kiaulės, o klouno veizolus, šoka egzotiškus šokius, linksmina kaimiečius, daro jiems triukšmingus performansus TV laidose ar kitokios orientacijos paraduose. Kumečiai po to ploja viens kitam per petį ir negali „atsidyvyti“, kokia šauni toji mūsų kiaulė, visai kaip žmogus.
O tuo metu jai nieko nereiškia nukeliauti į kokį prekybos centrą ir su kiaulišku įžūlumu pasirūpinti savo gaminamais koldūnais, su kuriais, pabrėžkime dar kartą, kiaulė neturi jokio oficialaus santykio. Jeigu neduosite mano koldūnams išskirtinių sąlygų, kriuksi tokia kiaulė su visu bažnyčioje apsigyvenusio įnamio autoritetu, aš jums tiek įstatymų pataisų pridirbsiu, kad maža nepasirodys.
Ir, žiū, prekybos centras jau keikia tą momentą, kai kiaulė peržengė jo slenkstį, ir pradeda manyti, kad vegetarizmas yra visai gundanti perspektyva.
O kiaulė tuo metu skuba atgal į bažnyčią, mat yra ne tik gudri, bet ir be galo darbšti, su tikra veislinio gyvulio darbo etika. Savo eilės laukia visiškų niekų kriuksėjimas iš sakyklos, sandoriai su tomis pačiomis kiaulėmis, pagaliau amžinas galvos skausmas – ar neperkąs jos tie, kurie įleido į bažnyčią, reikia kažkaip jiems dantį užkalbėti, gėlėmis, saldainiais, dar kokiais nors dalykais, kurie nei namų buityje pravers, nei iš jų turtus susikrausi.
O paslysta, kad ir kaip keista, ji ant paties netikėčiausio dalyko, ant tų pačių koldūnų. Velnias žino, kaip ten buvo iš tikrųjų, kiek ten tų kiauliškų bakterijų pateko į šaldytą maistą ir kas dėl to kaltas. Daug apmaudžiau, kad visi linksniuoja tai, kad koldūnuose bėda, o ne tai, kad didžiausia bėda yra visiškai kitur.
Didžiausia bėda, kad įsileidai kiaulę į bažnyčią. Tada nebereikia stebėtis, kad ji lipa ant altoriaus. O ko jai nelipti, jeigu visi kumečiai ploja katučių ir džiaugiasi dar viena nemokama pramoga? O ko jai nesielgus pagal tą patį G.Orwello nupasakotą principą „visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“, jeigu publikai bažnyčioje rūpi tik duona ir žaidimai?
Žodžiu, kokios kiaulės, tokios ir bažnyčios.
