Ši žinia paskelbta, kai baigėsi kandidatų į Seimo narius dokumentų
priėmimas. Gal tai tik sutapimas, bet – niekur nedingsi – dabar visus
politikų judesius tenka vertinti, žiūrint pro rinkimų kampanijos
akinius.
Viešųjų ryšių požiūriu premjeras lyg ir pralaimi praleisdamas progą
pasišildyti Lietuvos sportininkų laimėjimų spinduliuose, bet ir laimi
pasirodydamas nešvaistūnu, kuriam ne tas pat, kiek kainuos jo kelionė.
Tačiau tokie rinkėjams siunčiami signalai – tik vargani trupiniai ant
rinkimų puotos stalo, o vieną svarbiausių viešųjų ryšių požiūriu
patiekalą pats premjeras spėjo smarkiai apkartinti.
Tuo metu, kai buvo pagarsintas Vyriausybės vadovo taupumas, paskelbti ir
visuomenės apklausos duomenys, kurie rodo, kad prastėja žmonių
lūkesčiai, auga ir jų nerimas dėl savo darbo vietos. Girdėti nuomonių,
kad tokioms nuotaikoms įtakos turėjo premjero atkakliai stumiamas, o
prezidentės vetuotas Darbo kodeksas.
Socialdemokratų populiarumo nuosmukis, kurį parodė naujausias „Vilmorus“
tyrimas, turbūt taip pat atspindi jų rinkėjų požiūrį į šį premjero,
liberalų ir verslo asociacijų reklamuojamą liberalizmo kūrinį.
Iš pradžių atrodė, kad žmonės nekreipia dėmesio į kilusias diskusijas
dėl Darbo kodekso, buvo galima pamanyti, jog jiems daug labiau rūpi
kokio nors Vijūnėlės dvaro reikalai. Žmonės net kalbėjo: „Koks
skirtumas, kokį priims Darbo kodeksą, vis vien jo niekas nesilaiko“.
Ta pačia logika rėmėsi ir darbdavių atstovai, aiškinę, jog, pavyzdžiui,
atleidžiamiems darbuotojams išeitines išmokas reikia sumažinti, nes
dabar numatyto dydžio pinigų jiems vis viena niekas nemoka ir priverčia
išeiti savo noru. Tarsi taip elgtųsi ne jie, o marsiečiai.
Tačiau didžiausias paradoksas, kad ir valdžios atstovai, net pats
premjeras būtinybę keisti Darbo kodeksą grindė tokiu pribloškiamu
argumentu: reikia atsisakyti kai kurių socialinės saugos garantijų, nes
darbdaviai jų nepaiso ir pavertė popierinėmis.
Natūraliai rinkėjams turi kilti klausimas, ko verta Lietuvos valdžia,
jei įstatymus keičia todėl, kad nesugeba priversti jų laikytis? Didesnį
bejėgiškumo prisipažinimą sunku sugalvoti.
Matyt, vis dar valstietiškai mąstantiems Lietuvos žmonėms reikia laiko
susivokti. Bet kai jau ką nors suvokia, net ir su kuolu iš galvos
neišmuši. Ko gero, taip ir nutiko su naujuoju Darbo kodeksu.
Triukšmavo profsąjungos, susiginčijo patys socialdemokratai, sudvejojo
valdančiosios koalicijos partneriai, raukėsi konservatoriai, vetavo
prezidentė – kritikos lašai kapsėjo kapsėjo ir prilašėjo į žmonių
sąmonę tiek, kad dabar visuomenėje jau įsivyravo įsitikinimas: Darbo
kodeksas skriaudžia dirbančius žmones ir naudingas tik kapitalistams.
Toks užtaisas socialdemokratams itin pavojingas, juolab kad premjeras
tapo svarbiausiu Darbo kodekso vėliavnešiu. Ne taip lengva bus per
rinkimų kampaniją įtikinti žmones, kad jiems reikia tik džiaugtis
sumažėjusiomis išeitinėmis išmokomis, nes dabar Lietuvą jau užplūs
užsienio investicijos ir bus sukurta tūkstančiai gerų darbo vietų.
Valstietiškos sąmonės požiūriu, būsimos darbo vietos -- tik šakėmis ant
vandens rašyta demagogija, o praradimus sumažėjus išeitinėms išmokoms
kiekvienas moka suskaičiuoti, jei net ir nemano, kad bus atleistas.
Tad premjeras, atrodo, paspendė sau spąstus – taip karštai gyręs Darbo
kodeksą ir pateikęs jį kone kaip svarbiausią savo Vyriausybės reformą
dabar negali atsitraukti ir pritarti prezidentės veto. Bet ir įveikti
jos „ne“ sunku, nes nėra būtinos paramos Seime. Matyt, todėl ir nukeltas
veto svarstymas į rudenį, nors buvo žadama rengti neeilinę sesiją.
Nebus geriau ir rudenį, gal net blogiau. Per patį rinkimų kampanijos
įkarštį premjerui žūtbūt stumti Darbo kodekso normas, kurias pirmiausia
socialdemokratų rinkėjai suvokia kaip tarnaujančias darbdavių, o ne
darbininkų interesams, beveik tas pats kaip užsismaugti kilpą.
Ne tik profsąjungos, iš natūralių sąjungininkų virtusios socialdemokratų
priešu, nepraleis progos paburnoti, kad jie išdavė kairiųjų ideologiją.
Gali taip nutikti, kad socialdemokratai tik vieni su liberalais viešai
stos prieš prezidentės veto, o A.Butkevičius karčius vaisius raškys ne
tik per Seimo, bet ir per prezidento rinkimus.
Krinta į akis, kaip apdairiai vengia veltis į agitaciją už naująjį Darbo
kodeksą Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis, nors
būtent jo vadovaujama organizacija, atrodytų, turėtų stoti į pirmąsias
šių teisės normų gynėjų gretas.
Gal tai išties protinga taktika galvojant jau apie šalies prezidento
rinkimus, ypač kai darbdavių geidžiamo darbo santykių liberalizavimo
naštą ant savo kupros savanoriškai užsiverčia kairiųjų lyderis?