Kaip išvengti bažnyčios prievartos ir spąstų žmogui, kuris nori pats kontroliuoti savo gyvenimą ir turi savo vertybes? Ar įmanoma įtikinti fanatikus, kad jei tave ir galima nuo kažko išgelbėti, jei norėtum būti išgelbėtas, tai būtent nuo jų pačių?
Iš visų pusių sklindantys aršūs šūkiai, kad Bažnyčia visame kame mums turi būti autoritetas, kelia klausimą, o kas gi nusprendė, kad ji turi būti autoritetas? Kuo čia mes visi dėti? Gal mes nenorime gyventi per jėgą brukamų paskenduolės laikų moraliniais principais, suluošinusiais daugybę žmonių. Štai tik keli pavyzdžiai iš pastarųjų dienų mėginimų mane išmokyti gyventi teisingai.
– Bažnyčia šiandien kitokia. Siūlau kartu nuvykti į bažnyčią, kad įsitikintumėte, jog nėra viskas taip blogai.
– Ačiū, bažnyčios šiandien mano gyvenime per daug, be to, mes visi priversti jos dogmomis vadovautis kasdieniame gyvenime, kadangi ji įvardinta kaip vienintelis autoritetas, pagal kurį turime gyventi, man jos per daug.
– Primygtinai prašau, jūsų nuomonė tikrai pasikeis.
– Aš turiu savo nuomonę, ačiū, pamokslai tegu lieka bažnyčiai.
– Bažnyčia tikrai nėra tokia, visgi labai rekomenduoju.
* * *
– Kodėl tu persekioji bažnyčią? Tau užmokėjo?
– Atsiprašau? Rašau apie tai, kas man aktualu.
– Ne, tu persekioji bažnyčią, nekenti jos.
– Aš keliu tuos klausimus, kurie aktualūs man ir visuomenei. Jei viskas skaidru ir švaru, tai nėra ko ir baimintis.
– Kiek tau užmokėjo?
* * *
Kai religija susuka protą, dvasininkai keliami ant pjedestalo ir paverčiami dievais. Tada jie negali būti nei amoralūs, nei aferistai, nei pedofilai, nes nu tiesiog negali ir viskas. Apie tai ir kalbėti, atseit, šventvagystė. Čia tabu ir tokias temas siūloma aplenkti iš tolo.
Beje, kaip rodo iškilę įvairūs skandalai, tiek pedofilijos, tiek lėšų grobstymo, dvasininkai linkę ne viską kelti į viešumą, o nuslėpti, kad kuo mažiau būtų abejojama jų morale. Taip prasižengę kunigai keliauja iš vienos parapijos į kitą, užuot ištrenkus juos į užribį, kur jiems ir vieta. Kuo skiriasi nusikaltėlis, dėvintis kostiumą nuo nusikaltėlio, dėvinčio sutaną?
Tik apdaru. Deja, kažkodėl vieniems suteikta privilegija būti atleistiems nuo nuodėmių, prisidengiant dievo vardu. Jei žmonėms kyla klausimų dėl vienos ar kitos bažnytinės veiklos, arba dvasininkų skaidrumo, labai dažnai tai vadinama „bažnyčios persekiojimu“. Rimtai? Bet jei nėra ko slėpti ir viskas švaru, tai juk nėra ko bijoti, ar ne? Tai kam taip nervintis?
Dvasininkai, nuolat kalbantys apie moralę, skaidrumą ir kuklumą, vis dar slepia nuo visuomenės savo pajamas, apie kurias sužinoti praktiškai neįmanoma. Valstybės skiriami milijonai, mokesčių lengvatos, aukos, suteikiamos įvairių apeigų paslaugos, prekyba bažnytine atributika, didelių žemės plotų ir pastatų nuoma vis dar kažkur šešėlyje ir visai neaišku, kiek mums šiandien kainuoja religija ir ar tikrai visi pinigai nukeliauja ten, kur buvo skirti.
Tuo tarpu ne taip seniai kilęs skandalas Panevėžyje, kai už valstybės pinigus dvasininkai prisipirko itin brangios aparatūros, rodo, kaip paprasta manipuliuoti patikėtomis lėšomis pasinaudojant ir žmonių patiklumu, ir dar prisidengiant dievo vardu. Visuomenė pati turi reikalauti ataskaitų, jei jai ne vis tiek, kur keliauja tiek valstybinės lėšos, tiek žmonių suaukoti pinigai.
Juodoji buhalterija neturi būti toleruojama niekur. Netgi bažnyčioje. Kuo remiantis šiai grupei padaryta išimtis? Dešimt dievo įsakymų? Biblija? Baimė patekti į pragarą? Pasitikėjimas dvasininkų morale? Juo labiau, kai šiandien dvasininkai ganėtinai modernizavosi, mėgsta retkarčiais pasididžiuoti prabangiais automobiliais arba vardiniais tiuninguotais motociklais.
Sakot, gal iš savo pinigų įsigijo? Galbūt. O jeigu ne? O jeigu taip, tai ar ne keistai atrodo toks itin nekukliai didelis dėmesys sau? Argi jie patys nemoko būti kukliais ir viskuo dalintis su kitais broliais ir seserimis? Jei šie klausimai nekyla religijos apakintiems ir aklai bažnyčia pasitikintiems parapijiečiams, tai nereiškia, kad nekyla ir kitiems, kurie nori nenori visgi dalinai išlaiko bažnyčią iš savo kišenės ir nori tiksliai žinoti, kaip tie pinigai buvo panaudoti.
Žmonės turėtų išmokti klausti to nebijant, kad bus apšaukti bedieviais, arba persekiotojais. Visuomenė turi netylėti. Klausti drąsiai ir ryžtingai. Reikalauti, kad pinigai, skirti sielovadai, nebūtų panaudoti „pigiems blizgučiams“. Kad visos lėšos būtų kruopščiai tikrinamos. Ir nuolat. Galbūt su laiku išmoksime tai daryti.
Primenu ir elektroninį paštą, kuriuo jūs visuomet galite rašyti, jei turite informacijos apie netinkamai panaudotas/naudojamas lėšas arba abejonių dėl vienos ar kitos dvasininkų veiklos – netylėk@lrytas.lt
O mano moralizuotojams ir persekiotojams noriu pasakyti, kad aš nepasiduosiu spaudimui, jūs tik dar kartą patvirtinat, kaip svarbu kovoti už tai, kad žmogus būtų laisvas išsakyti savo nuomonę, laisvas kelti jam rūpimus ir svarbius klausimus ir gauti į juos atsakymus.
Todėl kviečiu bendraminčius jungtis, ir kuo dažniau šiuos klausimus užduoti dvasininkams, reikalauti atsakymų, juo labiau, kad šie žmonės skelbiasi atstovaujantys mūsų visų moralę. Tai reiškia, kad tokie klausimai neturėtų jų trikdyti, ar net pykdyti. Visuomenė, arba jos dalis, tikisi aiškių ir konkrečių atsakymų.
Todėl kuo daugiau pykčio ir nepasitenkinimo tokiais klausimais, tuo didesnis įtarimas, kad veikla vykdoma neskaidriai.
