Buvusios šventovės vietoje, kaimo kapinėse šeštadienio popietę, vadovaujant Vyžuonų klebonui Eugenijui Staleronkai švęstos Šv. Mišios, melstasi už apylinkės kaimų gyvuosius ir mirusius, prisiminta dvaro, ponų Jaugelių istorija bei dvasinės tradicijos.
> Kaip ir dera, dar ir dievaičiui Perkūnui pagerbti kadaise lietuvių skirtos Šv. Lauryno šventės dieną dangaus tolybėse dundėjo griaustinis, sidabrinė Šventosios srovė kaip ir visada lankstu juosė senojo dvaro parko pakraštį, sietuvoje žaibavo lydys, o aukščiausioje kalvoje beržų vainikus ir šventės vėliavas plazdeno vėjukas.
Jononių kaimo kapinėse susirinko gal aštuoniasdešimt, o gal beveik šimtas maldininkų. Bendruomeninis kryžius buvo apjuostas ąžuolo lapų vainiku su geltonais jurginų žiedais, papuoštas senosios, 1897 m statytos bažnyčios Šv. Antano paveikslu bei mažesniu Šv. Lauryno atvaizdu.
Veikė improvizuota zakristija, kurioje „maršalka“ priėmė aukas, užrašė Šv. Mišių intencijas, taip pat buvo pasiruošta procesijai, giedojimams. Kiek pavėlavęs atvyko kun. Eugenijus Staleronka, rinktiniam kelių parapijų giesmininkų chorui sugiedojus „Kur augai Tu, šventasis kryžiaus medi“ ir „Pulkim ant kelių“ prasidėjo pamaldos.
Melstasi už Jononių, Varkujų, Šventupio, Stasiškių, Toliškio, Papšių, Gerkonių, Vainiūnų, Varniškių, Grikiapelių, Butėnų kaimų žmones bei kelių giminių intencijomis.
Šventraščio paskaitymai, psalmė, ilgas pamokslas prisimenat švento vyro, Romos diakano Lauryno kankinystę. Juk jį krikščionių persekiotojai kankino, o nužudė tiesiog sudegindami ant grotelių – tad jis dar ir virėjų globėjas.
Iškilmingas aukojimas, komunija bei procesija, kuri savo pagarbiu žygiu tris kartus apjuosė kapinaičių pasaulį, karališkai plazdėjo net dvi raudono tono vėliavos – senoji istorinė bei Aukštaitijos ir mūsų trispalvė, mergaitės pamaldžiu stropumu bėrė po žengiančiųjų kojomis žolynus, skambėjo varpeliai, tarškėjo „ maršalkos „ lazdos bumbulas ir darniai liejosi giesmė: „ Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove...“
Jononių dvaro atminties valandą atskleista daug praėjusių amžių legendų ir įdomybių, kalbėta apie ponus Jaugelius, dvarą, bažnyčią, dvasines, kultūrines tradicijas ir šiuos didžiuosius vasaros atlaidus, gausybę kadaise čia besimeldžiančių žmonių, smuklės nuotykius, šios vietos mistiką, keistus nutikimus.
Apie tai kaip buvo nugriauta bažnyčia, kaip ir kuo Jononių ir Butėnų didieji, vienas prieš kitą stūksantys kalnai giminingi...
Perskaityta Julijono Jaugelio pamąstymų, poezijos posmų apie kelionę iš Staškūniškio dvaro į Jononis fragmentų. „Jie iš Anos Zlatkovskos lūpų nuskambėjo ir originaliai – lenkiškai. skirstėmės su palaiminta atlaidų dvasia, suvokimu, kad išgyveno kažką nepaprasto, nepakartojamo, nepamirštamo. Įvyko ir žadėtas „spaceras“ po senąją dvaravietę, mistiškais parko takeliais.
Dvare, vieninteliuose išlikusiuose Guobių namuose buvo pateikti pietūs klebonui, giedotojams ir kitiems svečiams, bičiuliams bei saviesiems, kaip tokios iškilmės proga dera vaišintasi „ Krupniku „. daug ir jaukiai kalbėta, ilgokai pabūta ir iki kitų atlaidų Jononyse atsisveikinta.
