Įdomu tai, kad lietuviai taip pat nenorėtų gyventi šalia musulmonų (58 proc.), šalia pabėgėlių (50 proc.). Sociologai stebisi ir tuo, kad anksčiau neįvardydavę tam tikrų nepageidaujamų tautybių (arba jas kaip nepageidaujamas kaimynes nurodydavę labai retai), šiandien lietuviai pabrėžia, kad nepageidaujamais kaimynais būtų sirai, čečėnai ir irakiečiai.
Sirų savo kaimynystėje nenorėtų 39 proc. apklaustųjų, irakiečių – 34 proc. ir čečėnų 42 proc. Pabėgėliai Lietuvoje nesudaro nei 1 proc. gyventojų, o ir vietinių gyventojų mažiau nei 1 proc. yra su jais bendravę. Priešiškumą jaučiame žmonėms, kurių net akyse neregėjome?
Ieškos, kur apgyvendinti pabėgėlius
Kol kas pagal perkėlimo programą į mūsų šalį atvyko tik 82 iš 1105 pabėgėlių, kuriuos Lietuva įsipareigojo perkelti per dvejus metus.
Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas kalbėdamas apie situaciją sakė: „Susiduriame su tam tikromis problemomis, bet Lietuva nėra vienintelė, jų turi ir kitos Europos Sąjungos šalys. Perkėlimas nevyksta taip, kaip norėtųsi, bet kitos šalys taip pat nepajėgia perkelti tiek asmenų, kiek numatyta kvotoje.“ Anot jo, tokią perkėlimo spartą lemia ir Graikijos bei Italijos pareigūnų darbas bei pačių pabėgėlių noras būti perkeltiems į vieną ar kitą valstybę.
Ministras teigė tikintis, kad kvotą įgyvendinti galima, bet jei perkėlimo sparta nepadidės, gali būti, kad numatyto pabėgėlių skaičiaus Lietuvai perkelti nepavyks.
„Tai nėra kažkoks lenktyniavimas. Valstybės nelenktyniauja, bet labai atsakingai atliekame saugumo patikras, atrenkame tik tuos žmones, kurie nori į Lietuvą“, – teigė ministras.
Paklaustas, kokių sprendimų bus ieškoma, kai Rukloje nebeliks vietos, ministras sakė: „Dar turime kur žmones priimti, tad ir problemos nematau. Bet jai pabėgėlių priėmimo centro patalpos persipildytų, parengėme nutarimo projektą, kad būtų leista pabėgėlį apgyvendinti ne pabėgėlių priėmimo centre, o privačiai išnuomojant jam patalpas kitur.“
Anot ministro, tokia galimybė numatyta ir ES teisės aktuose, tokiu būdu būtų galima geriau integruoti atvykėlius.
Lietuva pabėgėlius pasmerks skurdui?
Sociologas dr. Karolis Žibas teigė, kad vadinamoji pabėgėlių krizė turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų padarinių. Šiuo atveju Lietuvai atsiranda galimybė priimti svarbius sprendimus integracijos politikos klausimais. „Jei iš pabėgėlių stovyklų perkeltus pabėgėlius iš karto apgyvendinsime savivaldybėse, žengsime didelį žingsnį į priekį. Tik šį kartą šis sprendimas priimtas ne kaip geriausias, bet dėl to, kad nėra kitos išeities.“
Anot K.Žibo, Ruklos pabėgėlių priėmimo centras yra svarbi turimos integracijos infrastruktūros dalis. „Sprendimas apgyvendinti pabėgėlius savivaldybėse atsiranda labai natūraliai, ypač žinant, jog per dvejus metus turime apgyvendinti 1105 pabėgėlius. Jei perkėlimas vyktų vienodai sparčiai nuolat, gal ir pavyktų išsiversti tik su Ruklos centru. Bet šiemet priėmėme vos keliasdešimt, o per kitus metus teks priimti visus kitus. Tad natūraliai susidarė spaudimas ir imamasi tokių sprendimų.“
Kalbėdamas apie pabėgėliams skiriamas išmokas, pašnekovas patikino, kad šiuo aspektu Lietuva nedaug skiriasi nuo kaimyninės Latvijos: „Esame viename laive su latviais. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo integracijos išmokos buvo drastiškai sumažintos – iki 70 proc. Vienoje konferencijoje teko girdėti, kad išmokas pabėgėliams latviai sumažino iki mažiausios galimos ribos, toliau – tik skurdo rizikos riba.
„Mūsų Vyriausybė teigia, kad mažomis išmokomis siekiama, jog pabėgėliai taptų kaip galima labiau savarankiški ir imtų dirbti. Kai imta kalbėti apie pabėgėlių perkėlimus ir prabilta apie mistinius 600 eurų, prasidėjo labai karštos diskusijos. Veikiausiai sprendimas dėl tam tikro išmokų dydžio yra susijęs su nuostata, jog negalime pabėgėliams sudaryti geresnių sąlygų nei Lietuvos piliečiams“, – kalbėjo K. Žibas.
Sociologo teigimu, tarptautiniai tyrimai rodo, kad kuo tikslingesnės investicijos daromos integracijos proceso pradžioje, tuo greičiau atsiperka proceso sąnaudos. „Lietuvoje viskas priešingai. Dar viena priežastis – priešrinkiminis periodas. Veiksnių yra labai daug ir jei labai susiję.
Kalbant apie ilgalaikę integraciją ir ES šalių praktiką, tai, ką daro tokios šalys kaip Lietuva ir Latvija, galime vadinti sąmoningu pabėgėlių stūmimu į socialinę atskirtį. O kas nutinka su migrantais socialinės atskirties sąlygomis, mes puikiai žinome. Jei daugiau investuotume į integraciją pradžioje, išvengtume ne tik ekonominio, bet ir socialinio nesaugumo“, – kalbėjo pašnekovas.
Pagalbos ranką ištiestų tik kas trečias
Visuomenės apklausos rodo, kad lietuviai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikę gana neigiamai. Šių metų pradžioje paviešinti Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos rezultatai (pati apklausa atlikta 2015 m. po teroro aktų Paryžiuje) parodė, kad 82 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog pabėgėliai gali sukelti socialinius neramumus Lietuvoje, o 86 proc. lietuvių įsitikinę, kad atvykėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį šalyje.
Net 80 proc. respondentų mano, kad į Lietuvą atvykę pabėgėliai susidurs su neigiamomis visuomenės nuostatomis, o 87 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad jie turės sunkumų ieškodami darbo. 78 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų spėja, kad pabėgėliai susidurs su sunkumais norėdami mūsų šalyje išsinuomoti būstą.
Daugiau nei pusė, apie 56 proc., respondentų mano, kad į Lietuvą atvykę pabėgėliai patirs smurtą, 62 proc. įsitikinę, kad atvykėliai susidurs su sunkumais sveikatos priežiūros srityse.
Geranoriškumu pabėgėlių atžvilgiu lietuviai neblizga: apklausos metu kiek daugiau nei trečdalis respondentų – apie 35 proc. – pritarė teiginiui, kad „pabėgėliai yra pažeidžiama grupė, todėl Lietuva privalo jiems padėti“.
74 proc. respondentų mano, kad pabėgėliai nesiruošia Lietuvoje apsigyventi ir siekia pasinaudoti Lietuva kaip tranzito šalimi.
Pabėgėlių kaimynystės kratosi ir latviai
Pernai Latvijoje sociologinių tyrimų centro SKDS atliktas tyrimas parodė, kad pusę latvių nenori pabėgėlių kaimynystės.
Į klausimą, kokių žmonių nenorėtumėte savo kaimynais, net 86 proc. respondentų nurodė, kad labiausiai nepageidaujami būtų narkomanai, 70 proc. apklaustųjų paminėjo buvusius kalinius.
Tyrimas atskleidė, kad 55 proc. apklaustų latvių nenorėtų gyventi netoli pabėgėlių, o 53 proc. norėtų išvengti musulmonų kaimynystės. Romų tautybės kaimynų nepageidauja 52 proc. tyrime dalyvavusių žmonių. Ne itin pageidaujami kaimynai Latvijoje ir azijiečiai – šalia jų nenorėtų gyventi 31 proc. apklaustųjų.
Įdomu tai, kad 19 proc. respondentų pareiškė nenorintys dirbti greta atvykusių užsieniečių.
Sirai nerūpėjo, kol apie juos išgirdo
Komentuodamas visuomenės apklausų rezultatus apie nepageidaujamą kaimynystę, sociologas atkreipė dėmesį į vieną tendenciją: „Įdomu tai, kad į pirmąjį visuomenės nemėgstamų grupių dešimtuką patenka ir sirai. Juk prieš keletą metų, dar iki pabėgėlių krizės, lietuviai apskritai neminėdavo sirų. Sirai tyrime atsirado šalia čečėnų, kuriuos mes pažįstame istoriškai. Sirai tapo viena iš vyraujančių grupių šiame diskurse. Žiniasklaida reaguoja ne į migracijos procesą, bet į viešąjį diskursą. Taip nutiko su sirais, jų Lietuvoje vos keletas, bet net 39 proc. apklaustųjų iš karto nusistato socialinę distanciją“, – kalbėjo K. Žibas.
Anot jo, lietuvių požiūris į musulmonus panašus į latvių. „Dabar daugiau kaip 50 proc. lietuvių teigia, kad negalėtų gyventi šalia pabėgėlių. Bet, jei kalbėtume apie socialinį kontaktą, tai pabėgėliai Lietuvoje nesudaro nė vieno procento gyventojų.
Prie atsakymų apie galimą kaimynystę musulmonai atsiranda šalia pabėgėlių, irakiečiai ir sirai vienoje grupėje, šalia atsiduria juodaodžiai ir turkai. Anksčiau aiškiai buvo matyti, kad Lietuvos visuomenė nesuvokia, kur yra ekonominė migracija, kur prieglobsčio, bet po šios vadinamosios krizės imama tuo domėtis ir bandyti suvokti, kas iš tiesų yra pabėgėlis“, – sakė K.Žibas.
