Straipsnyje visai pagrįstai teigiama: „Pasaulis, kuriame teks gyventi po Lietuvos Seimo ir JAV prezidento rinkimų, bus vis sunkiau prognozuojamas, o agresorių atgrasymu paremta saugumo sistema patirs vis naujų išbandymų. Todėl mąstantys ne vien apie minimalios algos dydį ir sugebantys suvokti, kad sudorojęs Ukrainą rusiškasis imperializmas tuo nepasisotins, o kita jo auka gali tapti Baltijos šalys, rinkėjai jau dabar turėtų domėtis, ar jiems patraukliausi kandidatai ne per skysti pasipriešinti V.Putino kėslams.“
Taip, skystai pasirodyti strateginių iššūkių akivaizdoje dabartinėms politikų komandoms yra visos prielaidos. Po įstojimo į ES ir NATO politinė problematika Lietuvos vidaus rinkoje ėmė smulkėti, nusileisdama iki buitinių intrigų.
Didžiosios politikos klausimais mokslinius darbus rašo politologai, kai ką paskleidžia ir viešumoje, bet jų balsas vartotojiškoje visuomenėje nieko nereiškia. Dominuoja banalybės ir dažniausiai iš piršto laužti skandalai.
Politikai savo ruožtu taikosi prie minios, gyvena virtualiame elektroniniame pasaulyje, realybės nepažįsta, nemato ir dažniausiai nenori jos matyti. Užsienio politika gal ir domisi, bet savo nuomonę vengia sakyti, o jeigu ir pasako, tai prieš tai paseilėtu pirštu pasitikrina, iš kur pučia vėjas.
Geriau pakartoti kokią nors stereotipinę frazę, nei įklimpti argumentuojant savo nuomonę. Pagaliau, norint turėti savo pagrįstą nuomonę, reikia daug laiko skirti faktams rinkti, analizuoti, netgi ginčytis su savimi pačiu.
Kur kas geriau leptelėti ką nors ir laukti reakcijos. O dar geriau – paleisti emocijų pliūpsnius. Nesvarbu, apie ką. Apie minimalų atlyginimą ar gėjus. Daugeliui rinkėjų tai patinka.
Papildydamas R.Sadauską pasakyčiau, kad rizika yra ne tik nematantys Rusijos ar kitokios grėsmės, bet ir begalviai ar mąstantys kuriuo nors vienu smegenų pusrutuliu. Pastarųjų vietinėje ir tarptautinėje politikoje taip pat labai daug. Ir komplikuotomis situacijomis jie pridaro daug žalos.
Ryškiausias pavyzdys – Ukraina. Kaip galėjo šauti į galvą Maidano metu prakišinėti į Ukrainos parlamentą įstatymo projektą dėl valstybinės kalbos, kai žaliųjų žmogeliukų šeimininkai tik to ir laukia? Buvęs Ukrainos prezidentas V.Juščenka sako, kad jis nebūtų praradęs Krymo. Ir net nenaudojant jėgos. Jo manymu, pritrūko politinės įžvalgos, o paprasčiau – mąstymo abiem smegenų pusrutuliais.
Nors ir gerbiu R.Sadausko nuomonę, vis dėlto abejoju, ar Rusija ir yra ta grėsmė Lietuvai, kurios neatidūs politikai gali net neatpažinti. Rusijos politinius ir karinius veiksmus reikia sekti laikant pirštus ant pulso, sustiprintos gynybos priemonės yra pateisinamos, tačiau Lietuva ir Rusija nėra konfliktinė zona ir nėra jokių faktinių prielaidų, kad per kelerius ateinančius metus įvyktų konkretus karinis susidūrimas.
Kad ir kuo baigtųsi karas Ukrainoje, net blogiausiu atveju iš šios valstybės teritorijos jis neišsiplės. Vakarai to neleis, o Vokietijos užsienio reikalų ministro neįprastos ausiai iniciatyvos dialogui su Rusija nėra jo asmeninė nuomonė.
Tai nereiškia, kad Vakarai palieka Ukrainą likimo valiai, bet „Brexit“, Turkija ir Sirija verčia keisti taktiką, o gal ir strategiją. Pagaliau pasaulyje yra aštresnių, Vakarams nerimą keliančių konfliktinių zonų nei Ukraina.
Lietuva neturi grėsmių pagal svarbą eilutės. Rusija kaip grėsmė įvardyta prasidėjus karui Ukrainoje. Iki tol tai buvo komplikuotas kaimynas. B.Jelcino laikais – draugiška valstybė.
Bet per dešimt metų Lietuvos ir Rusijos santykiai apvirto aukštyn kojom. Dabar kalbėti apie Rusiją objektyvistiniu, analitiniu stiliumi tolygu advokatauti velniui. Tai primena sovietmetį. Tada, norint ką nors objektyviau parašyti apie Vakarus, iš pradžių reikėjo būtinai pasakyti, kad jie pūvantys.
Rusija yra tiesioginė grėsmė Ukrainai, bet Lietuvai yra tik galima ir nebūtinai įvyksianti. Lietuva turi rimtesnę problemą nei kol kas teoriškai įsivaizduojamą karinį susidūrimą su Rusija.
Vienintelė dabartinė Lietuvos grėsmė yra „Brexit“, kuris pamažu judins ir kitas ES valstybes. Kol kas mūsų politikai į šią problemą žiūri paviršutiniškai, buitiniu lygiu, naiviai tikėdami, kad britai padarė kvailystę ir viskas sugrįš į buvusias vėžes.
Tačiau procesas yra kur kas sudėtingesnis. Jeigu pradės aižėti ES, metastazės persimes ir į NATO. Per dešimt metų tik iš vieno Lietuvos politiko, europarlamentaro P.Auštrevičiaus, teko girdėti apie būdą stiprinti ES.
Lietuviai gyvena vartotojų ritmu, naudojasi ES parama ir pasyviai stebi, kas bus. Jokių diskusijų apie ateitį. O turėtų būti atvirkščiai. Visa atkurtos nepriklausomybės istorija yra pagrįsta grįžimu į Europą. Ne vienus metus buvo vartojama grįžimo į namus metafora. Psichologinis saugumo jausmas buvo svarbesnis net už galimą ekonominę naudą.
Deja, bendro namo viena iš atraminių sienų pradėjo irti, ir būtent naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, turėtų labiausiai sukrusti, ką daryti.
Kodėl? Todėl, kad be Vakarų užnugario viena pati Lietuva ims nykti ir kaip valstybė. Kandidatai į politikus turėtų matyti ne tik afišuojamas, bet ir paslėptas grėsmes.
