Straipsnyje visai pagrįstai teigiama: „Pasaulis, kuriame teks gyventi
po Lietuvos Seimo ir JAV prezidento rinkimų, bus vis sunkiau
prognozuojamas, o agresorių atgrasymu paremta saugumo sistema patirs vis
naujų išbandymų. Todėl mąstantys ne vien apie minimalios algos dydį ir
sugebantys suvokti, kad sudorojęs Ukrainą rusiškasis imperializmas tuo
nepasisotins, o kita jo auka gali tapti Baltijos šalys, rinkėjai jau
dabar turėtų domėtis, ar jiems patraukliausi kandidatai ne per skysti
pasipriešinti V.Putino kėslams.“
Taip, skystai pasirodyti strateginių iššūkių akivaizdoje dabartinėms
politikų komandoms yra visos prielaidos. Po įstojimo į ES ir NATO
politinė problematika Lietuvos vidaus rinkoje ėmė smulkėti, nusileisdama
iki buitinių intrigų.
Didžiosios politikos klausimais mokslinius darbus rašo politologai, kai
ką paskleidžia ir viešumoje, bet jų balsas vartotojiškoje visuomenėje
nieko nereiškia. Dominuoja banalybės ir dažniausiai iš piršto laužti
skandalai.
Politikai savo ruožtu taikosi prie minios, gyvena virtualiame
elektroniniame pasaulyje, realybės nepažįsta, nemato ir dažniausiai
nenori jos matyti. Užsienio politika gal ir domisi, bet savo nuomonę
vengia sakyti, o jeigu ir pasako, tai prieš tai paseilėtu pirštu
pasitikrina, iš kur pučia vėjas.
Geriau pakartoti kokią nors stereotipinę frazę, nei įklimpti
argumentuojant savo nuomonę. Pagaliau, norint turėti savo pagrįstą
nuomonę, reikia daug laiko skirti faktams rinkti, analizuoti, netgi
ginčytis su savimi pačiu.
Kur kas geriau leptelėti ką nors ir laukti reakcijos. O dar geriau –
paleisti emocijų pliūpsnius. Nesvarbu, apie ką. Apie minimalų
atlyginimą ar gėjus. Daugeliui rinkėjų tai patinka.
Papildydamas R.Sadauską pasakyčiau, kad rizika yra ne tik nematantys
Rusijos ar kitokios grėsmės, bet ir begalviai ar mąstantys kuriuo nors
vienu smegenų pusrutuliu. Pastarųjų vietinėje ir tarptautinėje
politikoje taip pat labai daug. Ir komplikuotomis situacijomis jie
pridaro daug žalos.
Ryškiausias pavyzdys – Ukraina. Kaip galėjo šauti į galvą Maidano metu
prakišinėti į Ukrainos parlamentą įstatymo projektą dėl valstybinės
kalbos, kai žaliųjų žmogeliukų šeimininkai tik to ir laukia? Buvęs
Ukrainos prezidentas V.Juščenka sako, kad jis nebūtų praradęs Krymo.
Ir net nenaudojant jėgos. Jo manymu, pritrūko politinės įžvalgos, o
paprasčiau – mąstymo abiem smegenų pusrutuliais.
Nors ir gerbiu R.Sadausko nuomonę, vis dėlto abejoju, ar Rusija ir yra
ta grėsmė Lietuvai, kurios neatidūs politikai gali net neatpažinti.
Rusijos politinius ir karinius veiksmus reikia sekti laikant pirštus ant
pulso, sustiprintos gynybos priemonės yra pateisinamos, tačiau Lietuva
ir Rusija nėra konfliktinė zona ir nėra jokių faktinių prielaidų, kad
per kelerius ateinančius metus įvyktų konkretus karinis susidūrimas.
Kad ir kuo baigtųsi karas Ukrainoje, net blogiausiu atveju iš šios
valstybės teritorijos jis neišsiplės. Vakarai to neleis, o Vokietijos
užsienio reikalų ministro neįprastos ausiai iniciatyvos dialogui su
Rusija nėra jo asmeninė nuomonė.
Tai nereiškia, kad Vakarai palieka Ukrainą likimo valiai, bet „Brexit“,
Turkija ir Sirija verčia keisti taktiką, o gal ir strategiją. Pagaliau
pasaulyje yra aštresnių, Vakarams nerimą keliančių konfliktinių zonų nei
Ukraina.
Lietuva neturi grėsmių pagal svarbą eilutės. Rusija kaip grėsmė
įvardyta prasidėjus karui Ukrainoje. Iki tol tai buvo komplikuotas
kaimynas. B.Jelcino laikais – draugiška valstybė.
Bet per dešimt metų Lietuvos ir Rusijos santykiai apvirto aukštyn kojom.
Dabar kalbėti apie Rusiją objektyvistiniu, analitiniu stiliumi tolygu
advokatauti velniui. Tai primena sovietmetį. Tada, norint ką nors
objektyviau parašyti apie Vakarus, iš pradžių reikėjo būtinai pasakyti,
kad jie pūvantys.
Rusija yra tiesioginė grėsmė Ukrainai, bet Lietuvai yra tik galima ir
nebūtinai įvyksianti. Lietuva turi rimtesnę problemą nei kol kas
teoriškai įsivaizduojamą karinį susidūrimą su Rusija.
Vienintelė dabartinė Lietuvos grėsmė yra „Brexit“, kuris pamažu judins
ir kitas ES valstybes. Kol kas mūsų politikai į šią problemą žiūri
paviršutiniškai, buitiniu lygiu, naiviai tikėdami, kad britai padarė
kvailystę ir viskas sugrįš į buvusias vėžes.
Tačiau procesas yra kur kas sudėtingesnis. Jeigu pradės aižėti ES,
metastazės persimes ir į NATO. Per dešimt metų tik iš vieno Lietuvos
politiko, europarlamentaro P.Auštrevičiaus, teko girdėti apie būdą
stiprinti ES.
Lietuviai gyvena vartotojų ritmu, naudojasi ES parama ir pasyviai stebi,
kas bus. Jokių diskusijų apie ateitį. O turėtų būti atvirkščiai.
Visa atkurtos nepriklausomybės istorija yra pagrįsta grįžimu į Europą.
Ne vienus metus buvo vartojama grįžimo į namus metafora. Psichologinis
saugumo jausmas buvo svarbesnis net už galimą ekonominę naudą.
Deja, bendro namo viena iš atraminių sienų pradėjo irti, ir būtent
naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, turėtų labiausiai sukrusti, ką
daryti.
Kodėl? Todėl, kad be Vakarų užnugario viena pati Lietuva ims nykti ir
kaip valstybė. Kandidatai į politikus turėtų matyti ne tik afišuojamas,
bet ir paslėptas grėsmes.