Šiuo metu Grūto parke stovinti Lenino statula neturi nykščio. Jo vietoje jau daug metų susisukusi lizdą kielė peri paukščiukus ir tapo bene labiausiai užsienio žurnalistų fotografuojamu Lietuvos paukščiu.
Grūto parko įkūrėjas ir savininkas Viliumas Malinauskas girdėjo gandų, kad JAV parduodami „Vilniaus Lenino nykščiai“, o už juos mokami nemaži pinigai.
Atkurti Lenino statulos ir prilipdyti bent gipsinio nykščio verslininkas neketina, nes, anot jo, toje vietoje labai gražiai peri kielė.
Į Grūto parką ši skulptūra buvo atvežta ne tik be nykščio, bet ir be kojų, bet Lenino kojų kopijų niekas nebando pardavinėti.
Vienas Lenino paminklo vertimo organizatorių, tuometis Vilniaus miesto tarybos narys Valentinas Šapalas neabejoja, kad pirštą nusipjovė kolekcininkai: „Metalo vagys būtų pjovę didesnį gabalą.“
Ieškojo idėjos mitingui
Lenino paminklas Vilniuje buvo nuverstas be didesnio pasirengimo ar planavimo.
Tuometis Sąjūdžio atsakingasis sekretorius Andrius Kubilius prisiminė, kad Sovietų Sąjungoje prasidėjus pučui Sąjūdis iš anksto kvietė žmones susirinkti į mitingą rugpjūčio 23-iąją.
Bet išvakarėse pučas žlugo, ir mitingui reikėjo kitos idėjos. Tuomet sąjūdininkams esą ir kilusi mintis nuversti diktatoriaus Vladimiro Lenino, kaip sovietmečio simbolio, paminklą.
V.Šapalo teigimu, versti Lenino paminklą buvo nuspręsta Vilniaus miesto taryboje.
Atsinešė plaktukų ir kaltų
Žinia apie artėjančią Lenino paminklo griūtį pasklido, ir žmonės atėjo su savo kaltais ir plaktukais.
Šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė yra pasakojusi, kad jai paskambinę draugai pusiau juokais patarė pasiimti plaktuką. Truputį dvejodama ji taip ir padarė.
Tačiau rašytoja labai sutriko išvydusi aikštėje daugybę žmonių su rimtais kaltais, kurie skaldė paminklo postamento akmenis. J.Ivanauskaitės plaktuko užteko mažam akmenėliui nuskelti.
Tiesa, pats paminklo vertimas nevyko taip sklandžiai, kaip tikėtasi.
Paaiškėjo, kad kojos labai tvirtai pritvirtintos prie pjedestalo, todėl jos ties keliais nulūžo.
Sklandė kelios versijos
Žinomas senienų rinkėjas Saulius Pilinkus girdėjo dvi versijas apie dingusį bronzinio Lenino pirštą.
Labiausiai tikėtina, kad nykštys buvo nupjautas Vilniuje esančiose skulptūros ir vitražo dirbtuvėse, kur paminklas buvo nuvežtas iš Lukiškių aikštės.
Pasakojama, kad ten skulptūra buvo paguldyta ir aptverta vieline tvora, primenančia narvą. Esą per tą tvorą kyšojęs tik nykštys, kurį buvo patogu nupjauti.
Kita plačiai paplitusi istorija – Leninas piršto neteko vežamas iš Lukiškių aikštės. Kalbama, kad dar tik planuojant versti paminklą buvo duotas būtent tokio suvenyro užsakymas.
Po Vilnių iki šiol sklinda legendos, kad vienas ar kitas vilnietis netgi laikė rankose tą pirštą, bet nepanoro jo įsigyti.
Kaina esą nebuvo didelė – pardavėjai turėję problemų su alkoholiu.
Anot skulptorių, Lenino pirštas buvo parduotas už 50 dolerių.
Bandė nupjauti ir galvą
Skulptorių dirbtuvėse dirbęs meistras Dizma Variakojis teigė tą pirštą vėliau matęs. Jo manymu, nesunku būtų dabar pagaminti kitą tokį patį ir pritvirtinti prie skulptūros.
„Čia visa istorija“, – prisiminė D.Variakojis.
Kartą naktį jis išvaikė vyrus, kurie pjūkliukais bandė nupjauti Leninui galvą. Po to skulptūrą apkalė vieliniu tinklu, kuris gal ir priminė narvą.
D.Variakojis tikino, kad ir to bronzinio piršto dalių viena skeveldra buvo kelių centimetrų ilgio, joje aiškiai buvo galima įžiūrėti nykščio sąnarį.
Meistras tikino tas dalis surinkęs prie patvoryje gulinčio paminklo, kai kažkas negrabiai nukalė patį pirštą.
Skulptorius Gediminas Karalius, tuo metu vadovavęs Dailės kombinato dirbtuvėms, labai nustebo, kad kažkas nupjovė Leninui pirštą. Bet, anot jo, tuo metu buvo nuotaika „viską išdraskyti, išparduoti“.
O skulptorė Dalia Matulaitė prisiminė, kad į Skulptūros ir vitražo centrą tada plūdo minios užsienio turistų ir klausinėjo, kur guli Leninas ir Stalinas. Abiejų diktatorių paminklai buvo paguldyti greta.
Galėtų būti varžytuvės
Meno ekspertas Ernestas Parulskis neabejoja, kad didžiausi aukcionai, kurie specializuojasi istorinių artefaktų srityje, Vilniuje nupjauto Lenino piršto nepriimtų – šis eksponatas pernelyg vietinės reikšmės.
Palankiausi panašiems artefaktams vietiniai labdaros aukcionai. Ten dėl tokio daikto galėtų kilti net rimtos varžytuvės.
Pirštas sutapo su kryžiumi
Beje, Vilniuje stūksojusį Leniną būtų sunku atskirti nuo Voroneže ar Irkutske stovėjusių skulptoriaus Nikolajaus Tomskio sukurtų paminklų, jei ne daugybė vilnietiškos skulptūros nykščio nuotraukų su kryžiumi, kurių iki šiol galima rasti internete.
Nemažai vilniečių ar svečių yra bandę greta įsikūrusių KGB darbuotojų budrumą ir fotografavo skulptūrą iš tam tikro taško – taip, kad atrodytų, jog Leninas savo ištiestoje rankoje laiko kryžių.
Nuotrauka pavykdavo, jei Lenino pirštas atsidurdavo vienoje linijoje su kryžiumi ant Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios.
Bet fotografuoti nebuvo taip paprasta, nes šalia paminklo nuolat budėjo milicininkai, kurie prieidavo prie kiekvieno sustojusio.
Šią istoriją šiemet išgirdęs britų kariškis Nigelas Ely labai stebėjosi, kodėl buvo dedama tiek pastangų nuotraukų „Leninas laiko kryžių“ fotografams vaikyti, kai buvo galima tiesiog nukelti kryžių.
Gal sovietams buvo patogiau pačiame Vilniaus centre registruoti tuos, kurie linkę pašiepti Rusijos revoliucijos vadą, nei vaikytis juos po visą Lietuvą?
Rašytoja sulaukė milicininkų dėmesio
* Bronzinis Lenino nykštys aprašytas pernai pasirodžiusiame Zitos Čepaitės (nuotr.) romane „Paveikslas“.
* Rašytojos vaizduotė šį daiktą įkurdino garsių dailininkų dirbtuvėje, kur nuolat renkasi bohema ir laido apie jį nešvankius juokelius. Bet kartą svečiai susipyksta, susistumdo, pirštas nukrinta ir suknežina vienam herojui galvą.
* Visų romano veikėjų gyvenimas staigiai keičiasi. Taip Lenino pirštas tapo likimo pirštu.
* Dar 1994 metais kurdama televizijos laidą Z.Čepaitė nufilmavo Vilniuje, Dariaus ir Girėno gatvės dykynėje, gulintį Lenino paminklą ir pastebėjo kiaurymę jo delne. Ji atkreipė dėmesį, kad Lenino nykštys buvo nupjautas itin dailiai.
* Tą pirštą rašytoja prisiminė dar iš studijų metų: „Daug kartų vaikščiojau per Lenino aikštę, bet kartą į paminklą ėmiau žiūrėti atidžiau ir iš karto sulaukiau milicininko dėmesio. Man atrodė keista, kad išdidų, reikšmingą revoliucijos vado gestą buvo galima suprasti ir kaip nešvankią užuominą, – juk į viršų iškeltas pirštas visais laikais reiškė tą patį.“
Sovietiniai objektai laikomi gera investicija
Valentina Charchun
Knygos apie komunizmo muziejus autorė, mokslų daktarė
„Šiuo metu „tarybinis“ yra labai sėkmingas ir dažnai pasaulyje naudojamas prekės ženklas. Su sovietine praeitimi susiję daiktai, ypač Lenino biustai, gausiai parduodami pasaulio komunizmo muziejuose.
Garsiuose aukcionuose „sovietukai“ kasmet brangsta, toks pirkinys laikomas gera kapitalo investicija. Girdėjau, kad už Lenino paminklą aukcione buvo siūloma 20 tūkst. svarų sterlingų.
Susidomėjimą sovietinės praeities daiktais galima paaiškinti įvairiai. Užsieniečiams tai – savotiška egzotika, o kai kuriems asmenims, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, malonu prisiminti jaunystę.
Tiesa, neatmestina, kad kai kurie kolekcininkai turi ir ideologinių paskatų.“
