Tai – kitas, lietuviškasis Astravas, kurį nuo bendravardžio Baltarusijos miesto, žemėlapiuose pažymėto kaip „Astravets“, o pačių baltarusių vadinamo „Ostrovets“, skiria apie 260 kilometrų. Ką ir sakyti – palyginti nedidelis, automobiliu per pusdienį įveikiamas atstumas. Tačiau lietuviškasis Astravas gyvena visai kitokiu tempu, nei baltarusiškasis.
Turistų pamėgta vieta
Dabar Lietuvos Astravas yra tapęs Biržų miesto dalimi šiauriniame Širvėnos ežero krante prie Apaščios upės. Nors kadaise tai buvo savarankiškas, atskiras kaimas, įsikūręs ežero pusiasalyje. 1862 metais grafai Tiškevičiai Astrave pastatė dviejų aukštų ampyro stiliaus rūmus su belvederiniu bokštu. Šie rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencija Lietuvoje. Kadaise čia buvo dalis Radvilų ir Tiškevičių archyvo, biblioteka, kurioje saugota net XV – XVII amžiaus knygų.
Astravas – viena iš mielai turistų lankomų vietų. Atvykusiam ne lieptu per ežerą, o automobiliu, prieš akis atsiveria baltas rūmų statinys, į kuriuos veda ilgas apšvietimo žibintų aprėmintas takas.
Tiems, kurie tikisi, kad pravėrus dvaro duris svečią pasitiks muziejinių vertybių gausa, tenka nusivilti. Valstybės saugomame pastate įsikūrusi lino gaminių bendrovės „Siūlas“ administracija.
Keistas jausmas apima lankantis tokiame administracijos biure. Įžengus pro dviejų betoninių liūtų saugomas duris, atsiduri įspūdingame reprezentaciniame hole. Patenku į XIX amžių. Jei ne kieme pakalbintas vyrukas, nežinočiau, kur toliau sukti. „Lipkite į antrą aukštą, paskui į kairę. Už bučinį galėčiau ir ant rankų užnešti“, – bravūriškai juokauja astraviškis. Tačiau išgirdęs pasiūlymą nusifotografuoti, sprunka į šoną. Lipu į antrą aukštą. Čia per darbuotojų kabinetų langus braunasi ūksmingo parko vaizdai.
Bendrovės „Siūlas“ direktorius Vidmantas Gražinys juokiasi: „Nepavydėkite mums rūmų romantikos. Jos čia tikrai nedaug“. O štai problemų, susijusių su valstybės saugomu istoriniu paminklu, taip paprastai ir greitai neišspręsi. Nori dvaro pastatą remontuoti, atnaujinti, keisti langus – pirmiausiai teks derinti, gauti leidimus iš Kultūros paveldo departamento. Tenka derinti net vidaus sienų dažų spalvą.
Pirmasis rūmų aukštas šiuo metu nenaudojamas. Bet bendrovės planuose – daug įvairių idėjų. Gal čia bus įkurtas net lino dirbinių muziejus. Kodėl gi ne, juk tarybiniais metais viename rūmų sparne net buvo įrengti bendrabučio kambariai „Siūlo“ darbuotojams. Dar iki šiol įmonėje dirba žmonių, kadaise gyvenusių šiame dvaro bendrabutyje. Per abu pasaulinius karus Astravo dvare yra apsistoję ir gyvenę vokiečių kareiviai.
Verpia lino siūlus
O štai 1924 metais viename iš dvaro ansamblio patalpų veikė pieninė. Dar po ketverių metų, 1928 – aisiais buvusiose rūmų arklidėse buvo įkurta bendrovė, gaminusi linines virves ir maišus. Po kurio laiko ši bendrovė, gavusi „Siūlo“ pavadinimą, pradėjo gaminti lino audinius namų tekstilei ir drabužiams.
Ypatinga yra tai, kad „Siūlas“ išgyveno ir per karą, kai bendrovės vairą buvo perėmę vokiečiai, ir sovietmečiu. Tarybiniais metais „Siūle“ dirbo per 500 žmonių.
1992 metais privatizuota bendrovė „Siūlas“ neblogai gyvuoja ir nepriklausomybę atsikovojusioje Lietuvoje. Šiuo metu joje dirba per 350 darbuotojų. Vieni iš Biržų atvažiuoja automobiliais, kiti tiesiai per ežerą lieptu keliauja pėsti, ar atmina dviračiais.
Tai vienintelė lininių gaminių įmonė Lietuvoje, kurioje dar tebeverpiami siūlai. Kitos lino gamybos įmonės perka iš užsienio jau gatavus verpalus.
„Siūle“ verpalai ir dažomi. Ir net 95 procentai audinių yra audžiami iš dažytų siūlų, o ne patys, jau išausti dažomi. Tokiu būdu išgaunama geresnė medžiagos kokybė. Audimo cechuose specialiais purkštukais į patalpą rūko pavidalu patenka drėgmė. Jei patalpose sausa, trapus lininis siūlas lūžinėja, audinys išeina su broku.
„Pas mus dirba patys geriausi Lietuvoje dizaineriai“, – pasidžiaugia direktorius. Iš tiesų, jų sukurti lininių audinių spalvingi raštai traukia akį. „Siūlo“ audiniai ir iš jų pasiūti gaminiai parduodami daugybėje pasaulio šalių. Astrave pagaminta produkcija pasiekia ne tik Europą, bet ir Ameriką, Australiją, Japoniją. Lietuvoje lieka realizuoti vos 14 procentų bendrovės produkcijos. Ji parduodama jaukiuose „Siūlo“ butikuose „Lino namai“, esančiuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir pačiuose Biržuose.
Lieka tik pensininkai
Atsisveikiname su ekskursiją po buvusias dvaro arklides, o tiksliau, bendrovės „Siūlas“ cechus surengusiu V.Gražiniu. Keliauju link rūmų teritorijos vartų. Prie pat jų išlikusiame rūmų ansambliui priklausančiame šunininko namelyje įsikūrusi parduotuvė, šalia – sovietmečio statybos dengta autobuso stotelė. Čia sutikti du autobuso laukiantys sodininkai senjorai Gendrutė ir Romualdas sako, kad tiek Astravas, tiek ir patys Biržai yra kaimas, kuriame vieni kitus pažįsta. Kaip nebus kaimas, jeigu pusė biržiečių išvažiavo į užsienius. Liko beveik vieni pensininkai.
Atvažiavusio maršrutinio autobuso vairuotojas Vilius apdalina mus laikraščiu „Biržų žinios“ ir pats mielai įsijungia į pokalbį. Sako pažįstąs vieną žmogų, kuris yra šeimos, dirbusios grafams Tiškevičiams, palikuonis. „Taupus jis žmogus, labai taupus. Iš to jo taupumo gali spręsti, kad yra patyręs daug nepriteklių. Anksčiau jis gyveno Astrave, bet dabar, kiek girdėjau, persikėlė arčiau Biržų centro“, – apie savo pažįstamą kalba Vilius. Į klausimą, ar žino, iš kur atsirado Astravo vietovės pavadinimas, vienas iš pašnekovų pateikia kiek netikėtą versiją: „Tik jau tikrai ne nuo slaviško žodžio „ostrov“, tai yra „sala“. Kokia čia sala, jei ežeras dirbtinis (Širvėnos ežeras susidarė 1575 metais, užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes jų santakoje – red.) Manau, kad tą pavadinimą iš Baltarusijos parsivežė grafai Tiškevičiai. Jie gi turėjo dvarų ir Baltarusijoje. Tai pasistatė čia rūmus, o vietovę pavadino baltarusišku vardu“, – svarstė vyrai.
Tiesa, šią biržiečių liaudies interpretaciją vėliau paneigė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ specialistė Violeta Paunksnytė – Gailiūnienė. Muziejininkė sakė, kad Astravo vietovardis atsirado apie XVII amžių. Tuo metu Biržuose Tiškevičių dar nebuvo. Astravo pavadinimas kildinamas iš žodzio „ostrov“.
Maršrutiniam autobusui išvykus, suku į buvusį šunininko namelį, dabar – Astravo maisto prekių parduotuvėlę. Jos šeimininkė Laima pasakoja, kad jau daugiau, nei 35 metus gyvena Astrave. Kai atsikraustė čia, sūnui tebuvo pusantrų metų. O dabar visi 37 – eri.
„Niekad negirdėjau apie jokį kitą Astravą. Bet kai tik baltarusiai pradėjo statyti atominę elektrinę, tai sužinojau, kad ir Baltarusijoje yra Astravas. Nežinau, kaip baltarusiškame, bet mūsiškiame Astrave gyvena beveik vieni pensininkai ir socialiai remtini žmonės“, – sako verslininkė Laima.
Prekės – skolon
Kas jau kas, bet kaimo parduotuvėlės šeimininkė geriausiai pažįsta savo pirkėjus. O pastarieji dažniausiai perka tik pigesnes prekes. Paprašo parduoti ir skolon, „ant kryžiuko“. Anksčiau Laima atsiveždavo vietinio, Biržuose esančio bravoro „Astravo alus“ produkcijos. Nors ir geras alus, tačiau jos pirkėjams jis buvo per brangus. Teko rinktis kuo pigesnį. Juk parduodama prekes turi ir pati dar užsidirbti.
Per mūsų pokalbio laiką nė vienas pirkėjas nepravėrė parduotuvėlės durų. Laima mane išlydi į lauką. Šalia buvusio šunininko namelio raudonų plytų pastato matyti ant stulpo esantis tuščias gandralizdis. Moteris sako, kad jame pavasarį apsigyveno gandrų pora. Bet taip ir neišperėjo jauniklių. Nors praėjusią vasarą jų buvo net du.
„Kaimynė sakė, kad ir prie jos namų gandrai turėjo tik vieną gandriuką. Aš laukiau, laukiau, kada išperės mūsiškiai gandrai, bet taip ir nesulaukiau. Kaži, ką tai galėtų reikšti?“, – svarsto Laima.
Keliauju Tiškevičių gatve link buvusio kumetyno. Čia yra išlikusių istorinių pastatų. Didžiuliai mediniai ir plytiniai vieno aukšto daugiabučiai dabar paversti socialiniais būstais. Už jų – biržiečių kolektyviniai sodai. Sutikti vietiniai įtariai nužvelgia nepažįstamą žmogų. Užkalbinu dviračiu važiuojantį vyrą. Jonu prisistatęs astraviškis matyt jau spėjo šiandien paragauti alaus.
„Visi čia žino, kur yra Astravas. Jeigu kas nežino, tai jam sakau: suk į kairę ir privažiuosi. Jeigu dar nežinai, tai važiuok į Baltarusiją, ten irgi yra Astravas“, – aiškina Jonas.
Prie užtvankos pasikalbu su trim jaunais vaikinais. Nors diena pasitaikė ir ne pati geriausia, protarpiais purškia lietus, spalvingai vilkintys jauni žmonės stovi prie vandens ir kalbėdamiesi kažką gurkšnoja iš popierinių puodelių. Paaiškėja, kad iš trijų tik vienas tebegyvena Biržuose. Kiti du – jau užsieniečiai. Tamsiaplaukis Benas pasisako dirbantis Anglijoje – vežioja siuntas. Jo draugas Tomas turi darbą Suomijoje.
„Nieko nesame girdėję apie kitą Astravą. Žinome tik tą, kuris yra Biržuose. Grįžome atostogų į namus ir galime pasakyti, kad nėra gražesnės šalies už Lietuvą. Jei čia turėtume taip, kaip užsienyje apmokamo darbo, tai niekada iš jos neišvažiuotume“, – netikėtai nuoširdžiai sako Benas.
Atsisveikindama su Astravu, mintyse palinkiu Benui ir jo bendraminčiams greičiau sulaukti to laiko, kai galės ramiai visam laikui sugrįžti į namus.
