Į Lietuvą pernai gruodį perkelta pirmoji pabėgėlių šeima iš Irako šiuo metu yra Švedijoje ir neaišku, ar sugrįš į Lietuvą.
Švedijoje užsibuvę jau ilgiau nei mėnesį jie prarado galimybę gauti pašalpas.
Darbe nepasirodęs šeimos galva Yasseras Al-Any buvo atleistas, tad du mažamečius vaikus auginanti šeima, jeigu sugrįš į Lietuvą, gali likti be pajamų.
Patys pabėgėliai ne kartą yra sakę, kad Lietuvoje gaunamos paramos neužtenka net kūdikio pieno mišinėliams pirkti.
Girdėti svarstymų, kad šią šeimą į Švediją išginė baimė, jog pabėgėlio statuso jai nesuteikusi Lietuva po dvejų metų gali išsiųsti į Iraką.
Kartu sodino bulves
Europarlamentaras P.Auštrevičius ne tik pasiūlė irakiečių šeimai įsikurti jo šeimos vasarnamyje, bet ir žadėjo kartu su jais imtis daržininkystės – dalį šalia namo esančios žemės apsodino bulvėmis.
Paklaustas, ar Al-Any šeimai išvykus dabar daržą turi prižiūrėti vienas, politikas neprarado optimizmo: „Bulves sodinome kartu ir jau kurį laiką kasame.
Mielai būčiau pavaišinęs Yasserą, Hamsą ir jų vaikus lietuviškais patiekalais, kuriuos jie tikrai valgydavo.
Laukiu jų grįžtant ir tikiuosi, kad mūsų sodintos bulvės dar paklius ant bendros vakarienės stalo.“
Anot europarlamentaro, nors Irake Al-Any šeima ir neturėjo sąlygų imtis daržininkystės, Lietuvoje mielai dirbo visus lauko darbus.
„Namuose dėl klimato sąlygų jie negalėjo turėti daržo, kiek žinau, prie namų rūpinosi tik nedideliu žolės ploteliu, tad daržininkystė buvo naujovė, bet jie mielai to ėmėsi“, – sakė P.Auštrevičius ir pridūrė tikėjęs, kad irakiečių šeima Lietuvoje įsikurs ilgam.
„Geriausia pagalba įsikuriant Lietuvoje jiems būtų buvusi normalus darbas.
Yasseras nėra lengvo gyvenimo ieškantis tinginys. Tai darbštus žmogus, tik jo kelionė į darbą buvo labai sudėtinga. Jis ne kartą minėjo, kad 300 eurų atlyginimas neatitinka jo įdėto darbo baldų surinkimo įmonėje.
Jis ne kartą užsiminė, kad norėtų savo verslo, bet pradėti nuo nulio yra labai sudėtinga“, – sakė pašnekovas.
Ar užteks europinių pinigų?
Nors pabėgėliai skundžiasi menka parama Lietuvoje, kai kas mano, kad ji per didelė – esą dažnas lietuvis negauna tokių išmokų iš savo valstybės, kokios žadamos pabėgėliams.
Kokia iš tiesų yra „pabėgėlių buhalterija“?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė patikino, kad asmens integracijai užtenka ES skiriamų lėšų: „Iš Graikijos ar Italijos perkeliamų asmenų integracijai skiriama 6 tūkst. eurų, o perkeliamiems iš Turkijos – apie 10 tūkst. eurų. Šalis turi pati nuspręsti, per kiek laiko ir kaip ji išleis šiuos pinigus.“
Į šias lėšas įeina ir žmogaus atvežimas į Lietuvą, ir visos kitos integracijos išlaidos.
„Šiuos pinigus Lietuva gauna ne tą pačią minutę, kai pabėgėlis peržengia mūsų valstybės sieną, bet šiek tiek vėliau, kai integracijos proceso metu atsiranda tam tikrų išlaidų.
Tad tos išlaidos padengiamos iš valstybės biudžeto, o vėliau šie pinigai pervedami Lietuvai. Tad iš mokesčių mokėtojų surinktos lėšos faktiškai nėra naudojamos“, – aiškino E.Čaplikienė.
Metams – 3000 eurų
Pirmus tris mėnesius atvykėliai praleidžia pabėgėlių centre Rukloje, kur vienam asmeniui trijų mėnesių integracijos programa kainuoja apie tūkstantį eurų.
Žinoma, ši suma gali šiek tiek skirtis, nes vaikų ir suaugusiųjų poreikiai nėra vienodi, tad tūkstantis eurų yra orientacinis vidurkis.
Pasibaigus šiai integracijos programai, asmuo apgyvendinamas kurios nors savivaldybės teritorijoje, kur 12 mėnesių jo integracijai skiriama apie 3 tūkst. eurų.
„Ši suma priklauso nuo to, kokių ir kiek paslaugų žmogui reikia. Įskaičiuojamos ir pašalpos, darželiai, kitos išmokos vaikams“, – teigė E.Čaplikienė.
Per pirmuosius 15 mėnesių mūsų šalyje pabėgėlio reikmėms vidutiniškai išleidžiama apie 4 tūkst. eurų.
Prie šios sumos dar reikėtų pridėti jo kelionės išlaidas ir tas išlaidas, kurių reikia pareigūnų ir vertėjų vizitams į pabėgėlių stovyklas Graikijoje, Turkijoje ar Italijoje apmokėti.
Ar 3 tūkstančiai eurų metams pakankama įsitvirtinti svetimoje šalyje?
E.Čaplikienė paaiškino, kaip šie pinigai paskirstomi: „Įsikūrimo pašalpa – 204 eurai žmogui, pirmuosius šešis mėnesius taip pat mokama ir mėnesinė 204 eurų pašalpa, o antrąjį pusmetį ji mažėja per pusę – iki 102 eurų.
Taip pat apmokamos dantų gydytojo ar kitų medikų paslaugos, kartais prireikia vertėjo ar teisininko paslaugų, tad per metus išlaidos pasiekia minėtus 3 tūkst. eurų.“
Pasak valdininkės, tai anaiptol nereiškia, kad už 204 arba 102 eurų sumą žmogus turi pragyventi, toks skaičiavimas pateikiamas su viena sąlyga – gyvendamas kurios nors savivaldybės teritorijoje asmuo turi dirbti.
„Tai papildoma parama, kol žmogus nėra gerai įsitvirtinęs. Apsigyvenęs savivaldybės teritorijoje asmuo per vieną ar du mėnesius turi būtinai susirasti darbą – kitaip tikrai nepragyvens“, – teigė E.Čaplikienė.
Reikėtų paminėti ir dar vieną svarbų su išmokomis susijusį faktą: jei parama skiriama šeimai, ne kiekvienas žmogus gauna po 204 eurus, bet tik vienam skiriama tokia išmoka.
Dviem suaugusiesiems skiriama 306 eurai, o už kiekvieną vaiką pridedama po 51 eurą, tad keturių asmenų šeimai skiriama parama sudaro apie 408 eurus.
„Tai per maži pinigai pragyventi šeimai, bet jei dirbi ir gauni nors minimalų atlyginimą, ši parama nėra maža.
Gyventi visavertį gyvenimą už tokią sumą šiais laikais būtų sunku, bet kalbame apie tai, kad žmogus turi dirbti.
Nesvarbu, kiek žmogus uždirba, pirmuosius metus jam ši parama skiriama, tad jis yra motyvuotas“, – kalbėjo E.Čaplikienė.
Spręs dėl išmokų nutraukimo
Paklausta, kiek pinigų pabėgėlių integracijai išleidžia kaimyninės Latvija ir Estija, pašnekovė sakė: „Mūsų kaimyninės šalys yra apskaičiavusios, kad tų skiriamų 6 tūkst. eurų turi užtekti.
Žinoma, gal Švedija ar kitos pasiturinčios šalys skiria daugiau. Valstybės yra pasirinkusios ir skirtingas sistemas.“
Kaimyninėje Latvijoje daugiausia koncentruojamasi į integraciją atvykėliams gyvenant specialiame centre, bet kai žmogus pradeda savarankišką gyvenimą, paramos nebelieka.
Tiesa, šios šalies įstatymai numato, kad asmuo ilgiau gali gyventi specialiame centre. „Estijoje tokių centrų nėra, žmonės iš karto vyksta į jiems išnuomotus socialinius būstus ir ten prasideda integracija“, – apie kitų šalių integracijos patirtį kalbėjo pašnekovė.
E.Čaplikienė šiuo metu neturi tikslių duomenų, kiek pinigų yra išleista Al-Any šeimos reikmėms, bet žadėjo, kad šie skaičiai tikrai bus pateikti: „Kadangi turime atsiskaityti ES institucijoms, Ruklos centre renkamas kiekvienas čekis.
Gal šeima grįš ir toliau jai bus skiriama parama. Jei jie grįžę galės paaiškinti, kas nutiko, pavyzdžiui, sirgo vaikai ar nesusiklostė kitos aplinkybės, paramos mokėjimas bus pratęstas. Tai spręs komisija.“
Ką reikėtų daryti iš Švedijos grįžusiems pabėgėliams, jei vis dėlto pašalpų mokėjimas būtų nutrauktas?
„Tada šie žmonės turėtų patys savimi rūpintis, nes jų integracijos programa būtų nutraukta. Tuomet jie turėtų kreiptis į savivaldybę, prašyti paramos, jei nesusiras darbo.
Tokiu atveju pati savivaldybė sprendžia, ar padėti tokiems nepasiturintiems žmonėms“, – teigė E.Čaplikienė ir pridūrė, kad tuomet būtų mokama tokio pat dydžio išmoka kaip ir nepasiturintiems Lietuvos piliečiams.
Pabėgėliams – skurdo pinklės
„Tokia parama yra kritiškai maža, juk atvyksta žmonės, kuriems reikia visų buities apyvokos daiktų.
Įsikurti svetimoje šalyje su tokia parama ir pradėti stabilaus gyvenimo faktiškai neįmanoma“, – apie pabėgėliams skiriamą paramą kalbėjo europarlamentaras P.Auštrevičius.
Pasak jo, jei, be šios paramos, valstybė suteiktų bent kiek padoresnes gyvenimo sąlygas, būtų galima kalbėti apie tai, kad su minėta parama būtų įmanoma išsiversti.
„Ilgainiui mes galime įstumti pabėgėlius į skurdo pinkles, o ištrūkti iš jų bus labai sunku“, – kritiškai situaciją vertino politikas.
P.Auštrevičius negailėjo kritikos ir visai pabėgėlių integracijos sistemai: „Ji Lietuvoje tebėra pusiau sovietinė. Tai apsileidimas, savo pareigų neatlikimas.
Skatinčiau, kad vasarojanti Vyriausybė rimtai žiūrėtų į šiuos dalykus, o ne tik aikčiotų, jog žmonės skundžiasi.
Pabėgėliai – žmonės, tad negalima jų palikti likimo valiai. Kalbant apie pabėgėlių politiką, man kyla rimtų abejonių, ar Lietuva iš viso turi kokias nors valstybės institucijas, kurios dirba savo darbą?“
Paklaustas, kaip vertina tai, kad 12 mėnesių asmeniui pragyventi skiriama apie 3 tūkst. eurų, P.Auštrevičius nedaugžodžiavo: „Tragedija. Mes galime atlikinėti socialinius eksperimentus, bet jie baigsis blogai.
Iš mūsų juoksis ir tikrai nesugebėsime įvykdyti visų įsipareigojimų. Kuo anksčiau tai pripažinsime, tuo greičiau sugebėsime ištaisyti šias klaidas.“
Durys į Švediją užsidarys?
Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas apie Al-Any šeimos atvejį plačiau kalbėti nepanoro: „Norėčiau susilaikyti nuo vertinimų, juo labiau kad šeima nieko nepažeidžia. Švedijoje ji yra teisėtai.
Jie ten gali būti iki trijų mėnesių per pusmetį arba iki šešių mėnesių per metus. Tad tikrai kol kas jokių pažeidimų nėra ir nesinori daryti išankstinių išvadų, kad šeima į Lietuvą negrįš.“
Jis pridūrė, kad jei ši šeima vis dėlto pažeistų galiojančias taisykles ir nuspręstų likti Švedijoje ilgesniam laikotarpiui, pakenktų tik pati sau: „Tokiu atveju jie vis tiek būtų grąžinti į Lietuvą, nes būtent mūsų šalis suteikė leidimą laikinai čia gyventi. O ir kitą kartą išvykti į Švediją nebūtų lengva.
Jei asmuo pažeidžia legalaus buvimo šalyje taisykles, tampa joje nepageidaujamas.“
Įsipareigojimą įvykdys?
Pasak ministro, šiuo metu Lietuvoje jau įkurdinti 72 pabėgėliai ir kol kas perkėlimo proceso spartinti neketinama: „Darbas vyksta ir jokios skubos ar lenktyniavimo negali būti.
Reikia vykdyti savo įsipareigojimus. Tai mes ir darome glaudžiai bendradarbiaudami su kolegomis Graikijoje, Turkijoje ir Italijoje.“
Ministro teigimu, atliekami labai kruopštūs saugumo patikrinimai ir atrenkami tik jokių saitų su organizuotu nusikalstamumu ar terorizmu neturintys asmenys.
„Į Lietuvą perkeliame ne tuos, kurie ieško geresnio gyvenimo, bet bėga iš karo zonų“, – kalbėjo T.Žilinskas ir pridūrė, kad kvotoje numatytą pabėgėlių skaičių – 1105 Lietuva turi perkelti iki kitų metų pabaigos. Tikimasi, kad tai pavyks padaryti.
Pasaulyje nerimaujama dėl imigrantų
* Mažiausiai šeši dešimtadaliai apklaustųjų Prancūzijoje ir Belgijoje, neseniai nukentėjusiose nuo pražūtingų džihadistų atakų, yra įsitikinę, kad imigracija daro neigiamą poveikį.
* Panašias nuotaikas viešosios nuomonės tyrimo institutas „Ipsos“ užfiksavo Rusijoje, Vengrijoje ir Italijoje.
* Atlikus tyrimą 22 šalyse paaiškėjo, jog net 49 proc. respondentų įsitikinę, kad imigrantų yra per daug, o 46 proc. atrodo, jog imigracija verčia jų šalis keistis nepageidaujama linkme.
* „Ipsos“ Prancūzijos padalinio direktoriaus Y.Bardono teigimu, žiniasklaidos dažnai skelbiamos nuotraukos, vaizduojančios migrantus ir pabėgėlius, padidino baimę dėl nekontroliuojamos migracijos didžiojoje Europos dalyje, o pagrindinė problema – jų gebėjimas integruotis.
* Šeši dešimtadaliai apklaustųjų per šį tyrimą sakė nerimaujantys, jog tarp pabėgėlių gali būti jais apsimetusių teroristų, o apie 40 proc. respondentų pageidavo, kad jų šalys visiškai uždarytų savo sienas.
* Šis tyrimas buvo atliekamas Argentinoje, Australijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Indijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Rusijoje, Saudo Arabijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Pietų Korėjoje, Ispanijoje, Švedijoje, Turkijoje ir JAV. Buvo apklausta 16 040 žmonių. (BNS)
