Tokių klausimų šiomis dienomis kilo netgi didžiausioje ir svarbiausioje Europos demokratinėje šalyje Vokietijoje, kai valdžia paskelbė rekomendacijas piliečiams sukaupti maisto atsargas mažiausiai dešimčiai dienų.
Pasak Vokietijos vairininkų, tokių atsargų gali prireikti, jei atsitiktų kokia nors katastrofa ar prieš valstybę būtų panaudotas masinio naikinimo ginklas.
Viena vertus, natūralu, kad tai daroma Vokietijoje, kuri pastaruoju metu patyrė kelis teroristinius išpuolius, sukrėtusius visuomenę.
Kita vertus, tokios rekomendacijos sulaukė kritikos, kurios pirmiausia pažėrė opozicija. Valdžia buvo apkaltinta be realaus pagrindo gąsdinanti žmones, didinanti ir taip jau tvyrančią įtampą, siekianti politinės reklamos prieš artėjančius rinkimus.
Kaip čia neprisiminsi Lietuvos ir jos Krašto apsaugos ministerijos, kuri neseniai irgi užsiėmė panašia leidyba, platindama knygeles apie tai, kur bėgti ir kur slėptis netgi vaikams.
Bet mūsų kariškiai ir politikai bent kiek didesnės kritikos nesulaukė. Mat daliai Lietuvos visuomenės ir politinio elito galima Rusijos invazija yra ne tik nediskutuotinas, bet kone neišvengiamas faktas, kuriuo suabejoti – kone tolygu valstybės išdavystei.
Kalbos apie Maskvos „hibridinius“ arba „konvencinius“ kėslus, kurios jau buvo šiek tiek prigesusios, pastaruoju metu vėl pagarsėjo.
Greičiausiai tai susiję ne tik su daugiau nei trečdalį milijardo eurų šalies biudžetui atsiėjusiais vokiškais šarvuočiais, bet ir su vėl šoktelėjusia įtampa tarp Rusijos ir Vakarų, taip pat – su smarkiau įsiplieskusiu karu Ukrainoje.
Žinoma, kalbėti apie Rusijos režimo grėsmę – ne tik natūralu, bet ir būtina. Tačiau ar tikrai visiškai laisvo liežuvio taisyklė čia turėtų galioti aukščiausio rango pareigūnams?
Bene didžiausią bombą šiame fronte vėl susprogdino prezidentė D.Grybauskaitė. Iš jos žodžių buvo galima suprasti, kad Rusijos žalieji žmogeliukai į Lietuvą ateis ne bet kaip, o pasinaudoję Baltarusijoje, Vilniaus pašonėje, statoma Astravo atomine elektrine (AE).
O kaipgi kitaip galima suprasti D.Grybauskaitės pareiškimus, kad ši AE gali būti „panaudota nekonvenciniu būdu“ prieš visas Baltijos šalis?
Ypač kai prezidentė visa tai susiejo su pragaištinguoju Molotovo-Ribbentropo paktu, kurio metines minėjome šiomis dienomis.
Tokį pareiškimą šalies vadovė tėškė Vilniuje vykusios konferencijos apie Astravo AE statybas proga, o susirūpinusios žiniasklaidos klausinėjama, ką iš tiesų tai reiškia, reikšmingai patylėjo.
Žmonėms beliko spėlioti: jei Rusija nuspręs pulti Lietuvą, ji pirmiausia susprogdins Astravo AE, kurią dabar pati ir stato, o Baltarusija tėra šio velniško projekto priedanga?
Minėtai konferencijai atsiųstame vaizdo sveikinime D.Grybauskaitė Astravo AE vadino užprogramuota branduoline katastrofa, kurios pavojų ji įrikiavo į visų Baltijos regionui Rusijos keliamų grėsmių, taip pat ir karinių, sąrašą.
Ar prezidentei dera taip svaidytis? Klausimas – tik retorinis. Ypač po to, kai net į D.Grybauskaitės lūpas težiūrintis užsienio reikalų ministras L.Linkevičius neseniai viešai paragino dar kartą pagalvoti, ar tikrai Baltarusijos valdžia, net ir dirbdama kartu su Rusija, tyčia statytų atominę bombą savo šalyje.
Aplaidumas, skubėjimas, pinigų stygius – štai tikrosios priežastys, lemiančios akivaizdžias saugumo spragas šiame objekte, kuris iš tiesų yra politinis. Juk Astravo AE pirmiausia buvo skirta užkirsti kelią Visagino AE projektui, o po to pasinaudoti tuo, kad šis pamažu numirė.
Tačiau kontroliuoti ar netgi stabdyti Astravo AE statybas reikėtų diplomatinėmis pastangomis, siekiant visos Europos paramos.
Tad kodėl D.Grybauskaitė svaidosi tokiais pareiškimais, tikrai neišgąsdindama nei Maskvos, nei Minsko, bet pirmiausia sėdama baimę tarp savo valstybės piliečių?
Kas jiems belieka išgirdus tokius žodžius apie neišvengiamą branduolinę katastrofą?
Pradėti kasti akmeninius rūsius arba susikrauti lagaminus ir mauti į Vakarus?
Atsakymą iš šiuos klausimus pateikė pats renginys, Mokslų akademijoje surengta tarptautinė konferencija, kurią galima įvardyti kaip aiškiausią konservatorių rinkimų kampanijos akciją.
Į šią akciją dešiniesiems pavyko įtraukti ir kitus politikus, pavyzdžiui, vieną socialdemokratų ideologų G.Kirkilą, kadenciją baigusį prezidentą V.Adamkų.
Pagrindinė renginio figūra, be abejo, buvo dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis, nevaržomai taškęsis pareiškimais apie Rusijos branduolinį terorizmą.
Teigiama, kad būtent šio politiko pastangomis atsirado V.Adamkaus pasamprotavimai ir D.Grybauskaitės pareiškimai.
Tiesa, nė vienas iš garsiausiai kalbėjusių ir labiausiai Lietuvos žmones gąsdinusių oratorių neužsiminė, kad pavojingas Astravo AE projektas buvo pradėtas mūsų šalį valdant konservatoriams.
Beje, jau tada „Lietuvos rytas“ perspėjo apie galimas grėsmes, bet politikai tai nuleido negirdomis.
