Joje jau dalyvavo ir 2012-aisiais į panašią konferenciją (V.Landsbergis joje nekalbėjo) Lietuvos valdžios neįleistas Baltarusijos pilietinės kampanijos „Astravo atominės elektrinės statyba yra nusikaltimas“ koordinatorius M.Ulasevičius.
Baltarusijos aktyvistas, drauge su taip pat neįleistos Baltarusijos AE visuomeninės ekspertizės koordinatore T.Novikova tuomet konservatorių koalicijai neįtiko dėl savo neigiamo požiūrio į branduolinę energetiką, nors jie norėjo kalbėti tik apie Astravo AE. Mūšyje prieš referendumą dėl naujos Visagino AE tada tokios nuomonės nereikėjo.
Dabar, kai Baltarusijoje statoma elektrinė staiga tapo artėjančia ir neišvengiama grėsme, geri tapo ir „antiatomininkai“, kad tik pakalbėtų prieš Rusijos politinių žaidimų dovaną Lietuvai.
Pagaliau į Lietuvą prasibrovęs M.Ulasevičius pasakė tą patį, ką ir perduotais žodžiais prieš ketverius metus ne bet kur užpelkiuose, o Seime vykusioje konferencijoje: Astravo AE reikia stabdyti, kol dar pradžia ir neįsibėgėjo statybos.
Deja, baltarusį išgirdo tik bendraminčiai, nes tuometei Lietuvos Vyriausybei vaidenosi nuosavas naujas AE gigantas, o Rusijos stumiamas Astravo projektas buvo laikomas politiniu blefavimu.
Tačiau pervertinusi savo įžvalgumo gebėjimus A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė apsiriko. Apie tai jau daug rašyta, trumpai tariant, tada V.Putinas aplošė Lietuvą.
Beveik post factum konferencijoje, jau įpusėjus Astravo AE statyboms, V.Landsbergis kalbėjo aistringai ir net šiek tiek priminė gerų, patriotinių laikų Z.Vaišvilą, įsikibusį į Ignalinos AE atlapus. O ką? Zigmas tikslą pasiekė. Gal kaip tik tokių politikų šiuo metu reikia dėl Astravo?
V.Landsbergis teisus: atominis įrenginys šalia Vilniaus yra grėsmė, bomba, įtempti dešimtmečių santykiai su Baltarusija, notų karas, periodiški tikrinimų dėl saugumo reikalavimai, alinantys susirašinėjimai su įvairiausiomis tarptautinėmis atominės energetikos kontrolės institucijomis. Ir išvis kiaulystė, kokių reta.
Nė vienam pranešėjų nekilo abejonių, kad tai Rusijos sumanymas, o ne A.Lukašenkos ekonominės valstybės plėtros planas. Bet ar dėl visokių Lietuvos negandų kalta tik Rusija?
Prisiminkime. 2008 m. tuščioje geopolitinių žaidimų zonoje pasigirsta Astravo AE idėja. A.Lukašenka kviečia Lietuvą dalyvauti. Ką mano Lietuvos politikai? Spąstai? O gal reikėjo dalyvauti? Savos naujos AE perspektyva vis tiek miglota.
Logiška, kad iš pradžių vyksta vietos parinkimas. Dalyvaujant galima pradėti virti košę. Pasitraukti niekada nevėlu. Gandai-dūmai, kurie gal ir ne be ugnies, skelbia, kad blogiausios Lietuvai vietos parinkimą lėmė, neva A.Lukašenkos pasakymu, blogi Baltarusijos ir Lietuvos santykiai.
Anuo metu Lietuva tikriausiai ir nemanė imtis kokių nors diplomatinių gudrybių. Buvo įsitikinusi, kad vargšė kaimynė nepajėgs finansuoti tokio brangaus projekto. Ko gero, toks manymas ir lėmė vangų Vilniaus reagavimą skundais ar rekomendacijomis rengiantis statyti Astravo AE.
Visada pavojinga neįvertinti priešininko. Dabar lieka tik niršti ir skėsčioti rankomis. V.Landsbergis įnirtingai ragina nekapituliuoti. Prezidentė siūlo partijoms susitarti dėl bendros pozicijos. Pirmą kartą iš jos lūpų girdžiu tokį kvietimą.
Kas gi tie susitariantieji? Natūralu, tie, kurie pakviesti į konferenciją. Visi kiti – marginalai. Mano manymu, tai – klaida. Būtent vadinamosios paraštinės partijos, visuomeninės organizacijos, aktyvūs, Seime neužsisėdėję veikėjai suagitavo, kad būtų išreikšta neigiama nuomonė per referendumą dėl naujos lietuviškos AE.
Sąjūdžio aktyvistai, atsidūrę valdžioje ir ten praleidę kelias kadencijas, visiškai pamiršo, kas yra ir kuo gyvena visuomenė. O ir tarp konferencijoje kalbėjusiųjų nebuvo akivaizdžios vienybės. Vieninteliai V.Landsbergis ir „reabilituoti“ svečiai iš Baltarusijos besąlygiškai sutarė, kad Astravo AE statybas būtina stabdyti.
Likusieji – žodžiais ir mintyse – audė kažkokius veiksmų modelius. A.Kubilius, gal ir dabar netikintis, kad Astravo AE bus pastatyta, net neslėpė minties: stabdyti Baltarusijos projektą ir statyti savo AE. Labai paranki pozicija atsikirsti tiek Rusijai, tiek Baltarusijai.
Panašiai mano ir Vakarų valstybės – Lietuva skundžia Baltarusiją, nes pati pravėpsojo ir savą, ir Astravą. Socialdemokratai ir „darbiečiai“ užėmė dvejopą, jų manymu, išmintingą, poziciją: galbūt stabdyti statybas, o jeigu nestabdyti, tai tarptautiniais reikalavimais gerinti Astravo AE saugumą.
Europarlamentaras B.Ropė kalbėjo prieš branduolinę energetiką, bet jam pritarė tik R.Karbauskis ir vienas baltarusis. G.Kirkilas iškart atsižegnojo nuo pesimistinio požiūrio į AE kaip tokią. Tikriausiai, kaip ir A.Kubilius, jis irgi norėtų statyti nuosavą gerą variantą.
Parlamentiniai „tvarkiečiai“ į konferenciją išvis nebuvo pakviesti, kaip ir aktyviausiai uždarymą remianti Žaliųjų partija.
Štai toks bendro požiūrio vaizdelis. Gal vėliau atsiras? Kai Astravo statybose dar kas nors reikšminga ant žemės nubildės. Aklavietė. Po serijos klaidų pačioje Lietuvoje kitaip ir negalėjo būti.
Politikai ragina nebesiknaisioti po praeitį, žengti į priekį. Teisingas raginimas, tik yra vienas „bet“. Iš tribūnų girdime vis tuos pačius politikus, kurie kylančios grėsmės akivaizdoje arba nieko nedarė, užblokavo ryžtingus Baltarusijos visuomenininkus, arba painiomis kalbomis ir neaiškiais sprendimais atvedė į aklavietę, o dabar ragina kolegas ir visuomenę juos vėl paremti jau nuožmioje kovoje su tuo, ką patys pražiopsojo.
Paprasčiau tariant, nori dar vieną kadenciją „pratempti“ Seime. O gal jau gana?
