Nesupraskite neteisingai – pastarieji buvo visai ne tie rinkėjai, kuriuos politikai prisimena kartą per ketverius metus. Rinkėjais buvo vadinami tie, kurie, užuot vaikęsi žvėrį po kemsynus, kantriai rankiojo visokias šakneles, uogas, grūdelius ir jais tenkino savo kuklius poreikius.
Taip buvo ilgai, o medžiotojai žiūrėjo į rinkėjus iš aukšto. Ir savaime suprantama. Paklojęs kokį mamutą ar taurą galėdavai tikėtis ne tik deficitinės mėsos, bet ir kailio drabužiams, kanopų klijams, kaulų baldams, ašutų virvėms ir sausgyslių kam nors, ką galima iš jų pagaminti.
Taip truko tol, kol rinkėjai sumąstė surinktų grūdelių iškart nesuvalgyti, o dalį jų pakasti žemėn, po to nuimti derlių ir mėgautis antpelniu, kurio vargšai medžiotojai akyse nebuvo matę, nesgi žvėrį pargriauti nėra taip paprasta. Todėl nuo to laiko žemdirbystė tapo ankstyvojo ūkio pagrindu, o medžioklė liko arba kaip pramoga tiems, kurie turėjo laisvo laiko nuo žemdirbystės, arba kaip pragyvenimo šaltinis brakonieriams, kurie nieko daugiau, išskyrus laisvą laiką, ir neturėjo.
Ir viskas būtų buvę gerai, jeigu ne kažkurio piktavalio mintis sujungti medžioklę su žemdirbyste, prie to prikergti valdžios atstovus ir, kad visai maža nepasirodytų, dar ir latvius įmaišyti.
O juk turėjome laiko pasimokyti. Su medžiokle apskritai nuolat vyksta keisčiausi nesusipratimai. Tai, žiūrėk, kokie nors įkaušę medėjai šratais paspirgina savo kolegai minkštą užpakalį, tai Aplinkos ministerijos patarėjai pribrakorienieriauja stirnų Lazdijų miškuose, tai koks nors medžioklės karaliumi apsiskelbęs šiaulietis į feisbukus prikrauna savo trofėjų, kurie, pasirodo, – irgi įstatymo užribiuose.
Žodžiu, duok žmogui šautuvą, paleisk jį į mišką, o tada atsisėsk ir lauk bėdos. O jeigu tas žmogus dar ir su valdininko antpečiais, bėda ištiks netgi tarptautinė.
Daug kas jau pamiršo, kaip velionis A.Brazauskas irgi po tokių draugiškų medžioklių lengva ranka perbraižė jūros sieną latviams palankesniu kursu. Po vadinamojo Maišiagalos memorandumo kilo nemenkas skandalas, diplomatai grasino atsistatydinti, tuometis užsienio reikalų ministras P.Gylys buvo latvių kolegos išvadintas Lapine Kepure, ir ore jau kvepėjo paraku.
Laimei, prezidentas atšaukė savo parašą, konfliktas išseko, siena liko ten, kur ir jai derėjo likti, bet iš medžioklinių pamokų nepasimokyta.
Velnias žino, kas taip traukia valdininkus į tas medžiokles. Gal bando taikiklyje įsivaizduoti ne elnius, o besibeldžiančius STT agentus? O gal tiesiog išvaduoja pirmykščius instinktus, kai vydamasis kokį kiškį ar danielių gali jausti tikrą susiliejimą su gamta?
Labai gali būti, kad viskas yra daug paprasčiau. Juk visi žino, kad labai retai pasaulyje dalykai sprendžiami prie derybų stalo. Brazilijoje, sakykim, gali niurkytis ties sutarties detalėmis kiaurą dieną, o po to viską išspręsti per penkias minutes prie kavos aparato. Kokiame nors Afganistane – vietinio buzkašio sporto čempiono apdovanojimo ceremonijoje.
O, va, Lietuvoje – medžioklėje. Kai nutyla tauro ragas, išsiskirsto varovai, susėda prie reikalų visokie ministrai, visokių tarnybų vadovai ir visokie verslininkai. Ir po tokių skandalų dūsauja niekuo dėti miško žvėrys, jog vėl jų doras vardas linksniuojamas žiniasklaidoje, kad net kokiam briedžiui gėda sutiktai karvei į akis pažiūrėti.
Bent jau gerbiant savo mažuosius miško brolius, gal būtų galima susitarti tiek politikams, tiek valdininkams, tiek verslininkams – na, nemedžiokit jūs tą vieną kadenciją.
Jei jau baisiai norisi kaip nors užkulisiuose susitarti, negi negalima pasirinkti kokios dvasingesnės atmosferos? Juk kaip gražiai skambėtų antraštės „Įtartinas pokalbis filharmonijos rečitalyje“. Arba „Pogrindiniai sandoriai skulptūros kursuose“. Ir net „Korupcijos skandalas lydi keramikos pamokas“ atrodytų kiek dvasingiau ir naujau nei tie nesibaigiantys reikalai miškuose.
