Į Lietuvos teisėsaugos, kitų institucijų tinklus staiga pateko nemažai įtakingų politikų, valstybės tarnybų vadovų arba apie jų darbus sužinojome kažkodėl tik dabar. Kodėl tik dabar, tas klausimas, manau, kad yra ne mažiau esminis negu tai, kas į tuos tinklus pakliuvo.
Pažiūrėkime patys. Ką Lietuvos teisėsauga nuveikė per 3,5 metų nuo 2012 m. spalio–lapkričio mėnesio?
Pataisykite mane, jeigu kur nors esu neteisus ar ką nors užmiršau, bet man atrodo, kad vieni ryškiausių mūsų kovotojų su korupcija darbų, nesvarbu, kokioje institucijoje jie dirba, buvo 2015 m. spalio mėnesį sulaikyti Šiaulių ligoninės vadovai.
Žmonės, gyvenantys Šiauliuose ir turėję kokių nors problemų šio miesto sveikatos apsaugos įstaigoje, plojo katučių, bet iki šiol apie tai, kad šie buvę vadovai būtų nuteisti, negirdėjau. Aišku, bylų nagrinėjimas užima laiko ikiteisminiu laikotarpiu ir vėliau teismuose.
Dar galima atsiminti 2014 m. rudenį kilusį skandalą su partija „Tvarka ir teisingumas“ bei vadinamąja jos juodąja buhalterija. Po šio skandalo atsistatydino vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas, o jo pareigas užėmė „tvarkiečių“ deleguotas, bet ne šios partijos narys, buvęs šalies policijos vadovas Saulius Skvernelis.
Pastarajam tai buvo skrydžio pradžia į didžiąją politiką, bet ne „tvarkiečių“ gretose. Jis dabar yra naujas, daug didesnes ambicijas nei iki šiol turėjusios Valstiečių ir žaliųjų partijos veidas.
Bet štai ar tikrai „tvarkiečiai“ turėjo tą juodąją buhalteriją, iki šiol kaip ir nežinome. Tada Seimo narys Valdas Vasiliauskas sakė, kad STT ieškojo tos „juodosios buhalterijos“, bet jos taip ir nerado. Neseniai peržvelgiau dar kartą internetą ieškodamas faktų, kad kas nors iš tos partijos būtų nuteistas už šešėlinių pinigų naudojimą politinėje veikloje. Nieko neradau. Kodėl teisėsauga palieka mus nežinioje po skambių pareiškimų ir reidų šios partijos būstinėje bei įvairių po to sekusių aukšto rango politikų apklausų?
Dar buvo kaltinimai, pareikšti kai kurių partijų merams. Kelis iš jų net uždarė trumpam laikotarpiui į belangę. Kaip tik savivaldos rinkimų išvakarėse. Po to paleido. Šie dalyvavo rinkimuose. Ir kas po to?
Žinoma, neteisinga būtų sakyti , kad Lietuvos teisėsauga, kalbant plačiąja prasme, per tą laikotarpį nieko nedarė su bylomis, į kurias laikotarpiu iki 2012 m. buvo įsivėlę aukšto rango politikai ar institucijų vadovai.
Lietuvos teismai išteisino buvusius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus, kurie pakliuvo į politinę mėsmalę bandydami išsiaiškinti aukštų valdžios asmenų ir su jais galimai susijusių finansinių grupių santykius. Ar likusieji FNTT dabar ryšis aiškintis panašias bylas negavę nurodymo iš aukščiau? Labai abejoju. Jiems buvo parodyta, kas yra galima Lietuvoje, o kas – ne.
Beje, ką išsiaiškino tuo metu FNTT vadovai, kuriuos reikėjo net šalinti iš pareigų, mes iki šiol taip ir nežinome. Tie, kurie pakliuvo į mėsmalę, tyli, o bylos, kurias jie aiškinosi, kažkur labai giliai nugulė.
Dar Lietuvos teismas parodė gailestingumą Viktorui Uspaskichui ir kitiems įtakingiems Darbo partijos politikams. Lietuvos prokurorai patys šioje byloje pakeitė kaltinimus, kad nebūtų galimybės pasodinti šių politikų už grotų, jeigu teisminio proceso eigoje ir būtų paaiškėję, kad kaltinimų tam pakanka. O kam sodinti? V.Uspaskichas iš partijos lyderio pareigų pasitraukė. Jos perduotos tam, kam reikia. Vadinasi, teisingumas kaip ir įgyvendintas. Kas sako, kad Lietuvoje jo nėra? Bent jau pagal aukščiausiąją valią.
O dabar pažiūrėkime į pastarąjį pusmetį. Lietuvos teisėsauga ėmė kovoti su aukščiausio lygio korupcija ypač drąsiai. Iš pradžių atkreipė dėmesį į istoriją su Druskininkų vandens parku bei ten esančio viešbučio lankytojus. Po to pastebėjo, jog socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė, atskiri įvairių partijų ministrai vykdo įtakingų politikoje asmenų, irgi iš Druskininkų, užduotis.
Ypač akcentuota pokalbio detalė, kur aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, deleguotas „tvarkiečių“, kalba apie „zadanije“. Po to apklaustas kaip specialusis liudytojas ir premjeras bei socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius.
Ar sužinosime ką nors daugiau iki Seimo rinkimų, išskyrus tai, kas buvo nuleista į žiniasklaidą. Vargu. O kam? Visa tai jau atliko savo darbą. Dar, aišku, galima nuleisti keletą kokių nors naujų pikantikškų detalių, bet po rinkimų ir viena, ir kita bus numarinta. Teisėsaugos valia? Nemanau. Teisėsaugos rankomis, bet greičiausiai ir vėl, vykdant aukščiausiąją valią. Kažkaip pripratome prie to ir mūsų tai jau nebestebina.
Žinome, kad korupcija Lietuvoje yra išsikerojusi ir, jeigu tik koks valdžios asmuo pakliūna, džiaugiamės. Dėmesingai stebime istorijas, kaip tokie asmenys raudonuoja ir bąla prieš televizijos kameras išgirdę kaltinimus, o po to sekančius raginimus atsistatydinti, bet nesidomime, kas nutinka šioms byloms vėliau.
Dar pakliuvo Seimo narys ir liberalų lyderis Eligijus Masiulis. Jis yra kaltinamas labai didelės vertės kyšio ėmimu. Tokios didelės, kad, jeigu neįsikiš aukščiausioji valia, kaip ir istorijoje su V.Uspaskichu, gali sėsti už grotų. Tiesa, E.Masiulis sako, kad jis nekaltas. Kaip yra iš tikrųjų, sužinosime tik po Seimo rinkimų.
Bet lieka ir kitas klausimas: buvo sekamas E.Masiulis ar tie, kas vadovauja vienai įtakingiausių šalyje finansinių grupių? Santykiuose su „MG Baltic“ pakliuvo ir vienas iš Darbo partijos lyderių Vytautas Gapšys.
O jeigu pakliuvo „MG Baltic“, tai ar dėl to, kad iš tikrųjų darė kažką, kas svetima kitoms finansinėms grupėms Lietuvoje, ar dėl to, kad valdo ir žiniasklaidą: televizijos kanalą bei interneto portalą.
Kai tik pažiūriu į bylas, kur įsimaišė kokia nors įtakinga finansinė grupė, o Lietuvos teisėsauga tai ima tirti, matau tuos, kas valdo arba turi įtaką žiniasklaidos priemonėms. Bet gal tai tik atsitiktinumas.
Dar per šį pusmetį į valstybės tarnybų dėmesio lauką pakliuvo „tvarkietis“ Seimo narys Petras Gražulis. Daug žiniasklaidoje buvo rašyta apie šio politiko ryšius su koldūnų verslu, kuriuos pastarasis ilgai neigė.
O čia dabar visiems, net ir jam pačiam, tapo visiškai aišku, kas turi ginti „Judex“ koldūnus. Visa tai buvo ilgai vieša paslaptis, ko ir vėl lyg nežinojo Lietuvos teisėsauga, bet staiga išgirdo balsą „iš aukščiau“.
Tik ir čia lieka iki galo neaišku, kaip su ta Druskininkų byla bei liberalų lyderiui pateiktais kaltinimais dėl didelio kyšio. Kas buvo pagrindinis taikinys „Judex“ istorijoje: „tvarkiečio“ P.Gražulio veikla ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius bei jo viršininkė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė? Beje, irgi neparankus žmogus naujajai „darbiečių“ valdžiai, žinančiai aukščiausiąją valią.
Mat ėmus linksniuoti žiniasklaidoje J.Miliaus pavardę vėl staiga, kaip ir labai netyčia, iškilo daugiau nei mėnesio senumo medžioklės, kurioje dalyvavo ir ministrė, ir minėtos tarnybos vadovas, istorija. Iki tol tarsi niekas nieko apie tai nežinojo. Burtų lazdelei mostelėjus tai tapo vieša. Informacija nuleista į žiniasklaidą. Valstybės tarnybos ėmėsi nagrinėti ir šį klausimą. Taigi, ir vėl visi stebuklingai praregėjo.
Dar įdomesnė istorija su „auksinių stalo įrankių“ pirkimu, kur kaltinimai pasipylė krašto apsaugos ministrui, įtakingam socialdemokratui Juozui Olekui. Faktai iš tikrųjų skandalingi, nes dėl tokių viešųjų pirkimų galima prarasti ir valstybės lėšų, ir padaryti didelę moralinę žalą, vertinant būsimus pirkimus, kurie taip svarbūs mūsų šalies gynybai. Kalbu, žinoma, apie ginkluotės pirkimus, o ne šakutes.
Bet lieka neaišku, ar kaltinti reikia ministrą, kuris nepastebėjo, kaip jo tarnyboje yra piktnaudžiaujama viešaisiais pirkimais (o gal pastebėjo, bet per vėlai), ar teisėsaugą, jeigu ji nereagavo į J. Oleko, kaip ministro, prašymus išsiaiškinti šią situaciją. Būtent taip tvirtina socialdemokratai ir J.Olekas, o prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad ministras meluoja, todėl dabar reikalauja ir J.Oleko atsistatydinimo.
Beje, yra įdomu ir kita: kodėl buvo prisiminta ši kelerių metų senumo istorija tik dabar, jeigu asmenys, dalyvavę tokiais metodais viešuosiuose pirkimuose, galėjo padaryti daug žalos iki šių dienų. Ne mažiau įdomu ir tai, kokia burtų lazdelė mostelėjo, kad mūsų šalies tarnybos praregėjo, o tirdamos viešuosius pirkimus šioje ministerijoje domėjosi tik tuo laikotarpiu, kai vadovavo J.Olekas, bet ne anksčiau.
Ir šios istorijos pasekmes sužinosime tik po Seimo rinkimų. Kaip ir prieš tai buvusių po to, kai teisėsauga labai suaktyvėjo. Kol kas aišku tik viena: jos yra taip supainiotos, kad mums sunku ką nors suprasti.
Negali atsikratyti įspūdžio, jog viskas vyksta tarsi priebėgomis režisuojamame spektaklyje, kur teisėsauga atlieka tik scenos darbininkų funkciją, vienus veikėjus nuimant ar pastumiant į šoną, o kitus iškeliant.
Tačiau kaip Lietuvos teisėsauga sužino, ką reikia iš įtakingų politikų, valstybės institucijų vadovų griebti, o ką paleisti? Kam būti maloningiems ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, o kada atrodyti griežtiems?
Antikinėje Graikijoje, kur iš pradžių spektaklių iniciatoriai viso veiksmo iš anksto nesurašydavo ant popieriaus, o jo aktoriai vadovavosi tik bendromis tiesomis iš mitų, populiarių Eladoje, irgi kildavo daug sumaišties, chaoso, kai įvairūs spektaklio dalyviai vaidindavo savo vaidmenis, kaip norėjo ir mokėjo.
Tada spektaklio pabaigoje iš viršaus nuleisdavo pintinę su aktoriumi, kuris turėjo aukščiausiojo dievo – Dzeuso – vaidmenį. Šis scenoje viską ir išaiškindavo: tas sukčius ir vagis, o tas – geras žmogus. Jo nelieskite. Ir visiems tapdavo aišku, kas turi teisę egzistuoti pagal aukščiausiąją valią, o kas pranykti. Kaip ir mūsų teisėsaugai.
Klausimas tik, kas teisinėje valstybėje turėtų būti ta aukščiausioji valia: įstatymai ir Konstitucija ar balsas „iš aukščiau“? Ar valstybė, kur teisėsauga dirba remdamasi nurodymais „iš aukščiau“, yra teisinė?
Ne mažiau klausimų kyla ir dėl teisėsaugos darbo sezoniškumo: aktyviai imituojančios savo veiklą prieš televizijos kameras artėjant rinkimams ir tampančios gana gailestinga bei atlaidžia po rinkimų.
Abejonių, kad Lietuva, deja, yra korumpuota valstybė, kur šalia smulkios korupcijos klesti ir politinė, lydima įtakingų grupių interesų, net ir neturiu. Yra tik klausimas, ar tokią korupciją gali įveikti teisėsauga, jei dirba nuo rinkimų iki rinkimų ir pripratinta žiūrėti, ką nurodys „iš aukščiau“.
Ir ar tokia teisėsauga pati neturi būti atsakinga už korupcijos dengimą valstybėje arba kovos su korupcija imitavimą prieš tuos, į ką nurodė aukščiausiosios valios nešėjai Lietuvoje, užmerkiant akis į kitų įtakingų veikėjų darbus.
Apie šią teisėsaugos atsakomybę ir jos santykius su nurodymais „iš aukščiau“ reikėtų pakalbėti po to, kai teismus pasieks (arba nepasieks) pirmosios bylos iš pastarojo pusmečio politinės medžioklės sezono.
Neturiu jokių simpatijų ar antipatijų Lietuvoje kuriam nors politikui ar politinei jėgai, teisėsaugos institucijų vadovams. Norėčiau tik vieno – kad Lietuvoje visos valstybės institucijos, įskaitant ir teisėsaugą, dirbtų remdamosi viena aukščiausia valia, surašyta mūsų šalies įstatymuose ir Konstitucijoje.
