Negana to, politiko namuose aptinkama dar apie 150 tūkst. neaiškios kilmės eurų, iškaišiotų po visus kampus.
Štai tokie šiuo metu yra pagrindiniai faktai tuomečio Liberalų sąjūdžio lyderio E.Masiulio galimos politinės korupcijos istorijoje, kuri prieš kelis mėnesius sprogo lyg bomba.
Šiuos faktus patvirtino ne tik teisėsauga, bet ir pats politikas, šiomis dienomis pagaliau pabandęs paaiškinti, kodėl ėmė pinigus iš „MG Baltic“ viceprezidento R.Kurlianskio.
Kokias mintis kelia šie faktai? Tas pačias, kurios kilo iškart po politinį sprogimą sukėlusių kratų E.Masiulio namuose.
Pirmoji iškart į galvą ateinanti ir labiausiai įtikinama versija – tai kyšis, kurį vienas koncerno vadovų davė ne tik E.Masiuliui, bet ir jo partijai.
Tų pinigų paskirtis gali būti dvejopa. Arba taip atsiskaityta už konkrečias politiko ir jo vadovaujamos partijos paslaugas koncernui, arba tai tiesiog dar vienas įnašas į partijos juodąją kasą už išskirtinę ištikimybę.
Antroji keliama versija – mažiau įtikinama. Vienas koncerno vadovų padovanojo ar paskolino tuos pinigus asmeninėms politiko ar jo šeimos reikmėms. Kiti pinigai yra taip pat toms reikmėms sukauptos lėšos.
Teisėsauga – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokurorai – suprantama, tvirtina, kad tai – kyšis. Negi galima kitaip kalbėti didžiulį atgarsį sukėlusioje byloje?
Būtų išties keista, jei teisėsauga netirtų, ar apie tuos pinigus galėjo žinoti ir kiti partijos vadovybės nariai. Taigi ar tai iš tiesų nebuvo visos partijos juodoji kasa, skirta rinkimams.
Žinoma, gali būti, nors mažai tikėtina, kad E.Masiulis tuos pinigus nuo bendražygių nuslėpė.
Pats E.Masiulis, aišku, pareiškė tai, ko iš jo ir buvo galima tikėtis nuo pat skandalo pradžios, – tai esą asmeninė paskola, suteikta pasitikėjimo ir bičiulystės pagrindu.
Tų pinigų, kaip ir kitų, rastų namuose, esą reikėjo šeimos verslui ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą pajūryje.
Į savaime suprantamą klausimą, kodėl ši didžiulė paskola neįregistruota notaro, nors to ir reikalauja įstatymai, politikas atsakė pasiteisinęs beprotiška gyvenimo skuba.
Tačiau neoficialus raštelis, patvirtintas abiejų asmenų parašais, esą buvęs, bet teisėsauga per kratą kažkodėl jo nerado.
Bet kodėl pats E.Masiulis tuo rašteliu nemojavo tų pačių kratų metu, kai išėjo į namų kiemą prieš televizijos kameras?
Ir kas jam apskritai trukdė iš karto pateikti šią savo versiją?
Čia iš karto peršasi mintis, jog tuomet teisėsaugai apskritai nenorėta nieko pasakyti dėl to, kad nebuvo suderintų versijų ir nežinota, kokių įrodymų turi teisėsauga.
Nežinia, ar E.Masiulis, R.Kurlianskis bei jų gynėjai tai žino ir dabar.
Bet kodėl E.Masiulis apskritai prabilo ir prokurorams, ir, jiems leidus, žiniasklaidai?
Žinoma, šia vienintele įmanoma „nekaltumo“ versija jis siekia palengvinti savo padėtį ir galimą teisinę atsakomybę, be to, atsiriboti nuo partijos, kuriai prieš rinkimus ši istorija – smūgis žemiau juostos.
Tačiau su buvusiu savo vedliu ir šia byla tapatintis nenorintys liberalai, atrodo, apskritai nenorėjo, kad E.Masiulis ką nors kalbėtų ar rodytųsi ekrane.
Iš dalies jie buvo teisūs – bet kokiu atveju tai skausminga ir pavojinga, nesvarbu, ką jų buvęs vedlys sakytų.
Tad E.Masiulis ir toliau galėjo sekti R.Kurlianskio pavyzdžiu, kuris atsisakė ką nors kalbėti ir, matyt, prabils tik teisme, kuris vyks jau po rinkimų.
Pats koncerno vadovas D.Mockus, vakar apklaustas STT, suprantama, tebeteigia, kad su šia istorija neturi nieko bendra ir apskritai nieko nežino.
Tiesa, R.Kurlianskis šiomis dienomis viešai sureagavo į buvusio vieno liberalų lyderių A.Guogos kaltinimus, esą jis spaudė šį politiką nekurti Liberalų sąjūdyje atskiros savo frakcijos.
Pareiškimas buvo labai trumpas ir tūžmingas – R.Kurlianskis išvadino A.Guogą necenzūriniais žodžiais, tačiau patvirtino, kad toks pokalbis buvo.
Kita vertus, tai dar vienas įrodymas, kad R.Kurlianskis ir greičiausiai kita koncerno vadovybė buvo ne tik artimi partijos partneriai, bet ir aktyvūs jos vidaus gyvenimo kūrėjai.
Jei teisėsauga vis dėlto nesugebės įrodyti savo versijos apie kyšį arba kyšius E.Masiuliui ar visai partijai, vis tiek mažai kas patikės E.Masiulio versija ir jo nekaltumu.
Kad ir kaip būtų keista, daugelis nepuolė gailėtis į bėdą pakliuvusio E.Masiulio.
Atvirkščiai – viešojoje erdvėje jį pradėta negailestingai plakti. Tai rodo, kad visuomenė jau pradeda atskirti grūdus nuo pelų.
Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad vieno buvusio kandidato į premjerus, o po kelerių metų – ir į prezidentus paaiškinimai apie turgaus prekeivių lygmens santykius su verslininkais jau smogė ne tik partijai, bet ir visai šalies politinei sistemai.
