„Va, kaip gražu dabar, parkas visai šalia, ir tvenkinys yra. Na, ir
kas, kad maudyklos pakrantėse kartais žiurkės laigo, o jaunuolių
plastikiniame butelyje gal visai ne vaisvandeniai, o koks nors
svaigesnis gėralas. Svarbiausia, kad erdvės už lango daug – lyg
kaime“, – murmėjo tyliai sau po nosimi, kad kituose dviejuose
nuomojamuose kambariuose gyvenantys studentai neišgirstų. Ką tie
provincialai supranta apie miesto privalumus ir trūkumus!
„Darykim ką nors, gal net atšaukim mūsų pačių išrinktą ir kažin kodėl
vis dar taip populiarų merą, nes netrukus visą Kauną užbetonuos“, – ant
anūko mokyklinio sąsiuvinio užrašė mintį Gabrėlijus ir padėjo prie vaiko
kompiuterio. Paprašys, kad brūkštelėtų komentarą internete po
straipsniais apie Kauno žaliųjų zonų ateitį. Mat miesto valdžia
užsimojo į jas įleisti verslą – paskelbė konkursą, kurio laimėtojams
atiteks teisė įrengti ir valdyti paviljonus Kalniečių parke, Panemunės
šile ir Žemųjų Šančių prieigose – A.Juozapavičiaus prospekte, prie
geležinkelio esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.
Atrodytų, džiaugtis reikia, kad imamasi gaivinti kai kurias miesto
viešąsias erdves, kuriose iki šiol benamių šunų sutiksi daugiau nei
pramogaujančių miestiečių. O ir kas kitas, jei ne verslininkai, į
miesto aruodą pinigus lyg bitės medų suneša, todėl kiekviena papildoma
galimybė plėtoti jiems veiklą lyg ir būtų sveikintina. Tad ko
Gabrėlijui nerimauti ir audrinti vaizduotę būtais ir nebūtais dalykais?
„Yra ko!“ – lyg ir išgirdo balsą iš gretimo kambario. O gal pats
garsiai šūktelėjo – koks skirtumas. Tikrai aišku viena – pristatydami
konkursą savivaldybės atstovai paskelbė, kad atrinktos vietos yra
patrauklios verslininkams ir jose „konkurso laimėtojai galės plėtoti
įvairią veiklą – ar tai būtų kavinės, ar dviračių nuoma, ar kas nors“.
Va, va – tas „kas nors“ ir neduoda ramybės Gabrėlijui. Jei iš tikrųjų
dar nėra nuspręsta, ką verslininkai galės tose žaliosiose erdvėse
veikti, tai gal tikrai verta suklusti visiems kauniečiams? Gal net
patiems verslininkams, nenorintiems užsiimti tuo „kuo nors“.
Net vadinamojoje Žaliakalnio Brazilkoje be patogumų ir televizorių
gyvenantys kai kurie miestiečiai yra girdėję ne vieną istoriją, kaip
miesto valdininkų patepimą gavę verslininkai spjauna ne tik į kaimynų
interesus, bet ir į įstatymus, o juo labiau valdininkų nurodymus.
Žiūrėk, planuota nediduką, derantį prie aplinkos namą statyti, o išdygo
daugiaaukštis monstras ar stiklainis. Arba pažadėjo kas nors iš
pateptųjų verslininkui, kad duos leidimą plėtoti veiklą, o koks nors
nepateptasis nusikalstamą veiką jo kioskelyje pro langelį įžiūrėjo.
„Iš pradžių ledų kioskas, po to paviljonas, vėliau daugiabutis, verslo
centras, degalinė“, – piktinosi visas atkurtos Lietuvos ir Kauno
valdžias po kaulelį seniai išnarstęs Gabrėlijus, mąstydamas apie
Kalniečių parko ateitį. Jei pristatys verslininkai čia kavinių ir
verslo centrų, jis bijos ne tik į balkoną su glaudėmis išeiti, bet ir
savo gamybos užpiltinės ragauti – kas norės, tas galės stebėti jo
realybės šou.
Gabrėlijus, ir ne tik jis vienas, tikėjosi, kad Kaunas, ypač miegamieji
jo rajonai, visada išliks žali ir erdvūs ne tik žmonėms gyventi. Tie,
kurie nori pramogų ir grindinio kultūros, tegu kraustosi į Laisvės alėją
ar senamiestį, nors net ten gyvenantys neretai taip pat bando išvyti
iš savo miegamųjų miesto šurmulį.
Tai vis dėlto ką verslininkai ketina statyti Kalniečių parke, Panemunės
šile ir Žemųjų Šančių prieigose? To dar niekas nežino! Savivaldybė
skelbė, kad „kokiu verslu atrinktose vietose užsiims konkurso
laimėtojas, priklauso nuo jo paties sumanymo“.
Todėl Gabrėlijus kiekvieną dieną seka savivaldybės pranešimus ir
tikisi, kad sveikas protas nugalės. Konkurso nugalėtojai paaiškės jau
po savaitės.
Kauną iš esmės gražinti ir naujiems iššūkiams prikelti pasiryžę miesto
valdžios vyrai ir moterys pasipiktins, kad be reikalo šnekama apie
galimą gaisrą, kai net malkų laužui sukurti dar nėra. Gal ir taip.
Tačiau kaip dažnai gesintuvo griebiamasi tada, kai užgesinti liepsnos
jau neįmanoma, o pakeisti degėsiais virtusią idėją kainuoja ne jos
autoriams, o mums visiems.
Dalies tiesos sakymas – dažna nepasitenkinimo valdžia priežastis.
Kaip ir besaikis gyrimasis kartais tuo, kas dar nepadaryta. Žinoti
miesto plėtros kryptį reikia, jei tai tikrai yra kryptis, o ne tik
bandymas įsivelti į mūšį ir laukimas, kas ką nugalės.
„Laikinoji sostinė“