Į tris Rusijos prezidento sakinius Lietuvos valdžia neišleido, R.Ozolo
žodžiais tariant, nė vienos artikuliuotos frazės. Politologai taip pat
neskubėjo komentuoti.
Nesuprasi, ar apsidžiaugė, ar nuliūdo. Kaip tai nepuls, jeigu dvejus
metus kas savaitę Lietuvos žmonėms apie tai primename? Kadangi tyla
tokia tema yra nei šis, nei tas, žiniasklaidoje pasirodė gynybos
eksperto iš JAV L.Tompsono nuomonė, kad branduolinio karo tarp JAV ir
Rusijos galimybė ne tik egzistuoja, bet ir didėja.
Pateikiama ir citata: „Vieta, kurioje egzistuoja didžiausia tikimybė
ateities karinei konfrontacijai prasidėti, – tai trys mažos Baltijos
valstybės: Estija, Latvija ir Lietuva.“
Keista situacija. Galimas agresorius sako – nepulsim, ekspertai --
atvirkščiai. Kuo tikėti piliečiui, neturinčiam laiko gvildenti
tarptautinių klausimų?
Ekspertų prognozės paremtos faktais: Rusija užėmė Pietų Osetiją,
kariauja Ukrainoje, kontroliuoja kelis įšaldytus konfliktus.
Papildomas istorinis argumentas – prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo
praktikuojamos nepuolimo sutartys. Kuo jos baigėsi? Iš kruvinojo XX
amžiaus žmonės išmoko nepasikliauti politikų žodžiais.
Tačiau visiškai atmesti V.Putino patikinimų taip pat nederėtų. Jie
susiję ir su sankcijomis, ir su ekonomine situacija Rusijoje, ir su
diametraliai priešingais murmesiais tiek V.Putino aplinkoje, tiek
visuomenėje.
Ikirinkiminiai debatai į Dūmą verčia ne tik gūžčioti pečiais: opozicija
valdžiai liberalai glėbesčiuojasi su Hitlerio garbintojais... O gal
tyčia taip surežisuota? Po dvejų metų – prezidento rinkimai.
Kitu Kremliaus vadovu gali būti ir ne V.Putinas. Bet kuriuo atveju
dabar Rusijai svarbu bent jau pradėti nusimesti sankcijas, „išsivynioti“
Donecke ir Luhanske, išlaikyti savo rankose Krymą, strateginę kontrolę
Juodojoje jūroje ir pajudėti nuo naftos „adatos“.
Pradėti kokią nors karinę avantiūrą su NATO būtų vinis į karstą.
Pagaliau daug kas paaiškės po H.Clinton ir D.Trumpo lemiamų kautynių.
Lietuvoje raminama, kad tokioje valstybėje kaip JAV ne taip jau greitai
keičiasi politika, net jeigu permainų iniciatorius yra prezidentas.
Mano manymu, jei JAV prezidento rinkimus laimės D.Trumpas, Lietuva
susidurs su rimtomis problemomis. Nebūtinai gynybos srityje. Keisis
JAV požiūris į ES ir tai turės didelės įtakos Rusijos ir ES santykiams.
Pastarieji nėra vienareikšmiški ir skiriasi nuo JAV ir Rusijos
bendravimo peripetijų.
Per du dešimtmečius įsitikinau, kad Rusija gal ir yra patenkinta ES
skilinėjimu, nenori ES virtimo konfederacija ar dar glausčiau, bet ES
žlugimas jai taip pat nenaudingas.
Gera dabartinė situacija. Nei į priekį, nei atgal. „Brexit“ atvėrė
Rusijai diplomatinėje veikloje plačias galimybes. O Rusijos diplomatija
yra viena išmaniausių pasaulyje.
Lietuvoje užsienio politika per daug susikoncentravusi į karinę gynybinę
sritį ir pamiršusi, kad net tarp įtampą išgyvenančių valstybių santykiai
neapsiriboja schema – puls, nepuls.
Ne taip jau retai gyvenime būna kur kas paprasčiau: kam pulti, jei tavo
priešininkas gali subyrėti iš vidaus?
Rusija palyginti kantriai laukė „Brexit“ rezultatų, rusų apžvalgininkai,
kuriuos vadiname Kremliaus propagandininkais, prognozavo, kad britai
trauksis iš ES, nors po balsavimo išskirtinio džiaugsmo nedemonstravo.
Ir dabar nerodydami didelių emocijų, atsipalaidavę svarsto tolesnius ES
byrėjimo variantus. Prognozėse remiasi ne Rusijos ekonomistų
įžvalgomis, o įvairių garsių Vakarų institutų ar tyrimo centrų
mokslininkais.
Vienas dažnai Rusijos apžvalgininkų cituojamų asmenų yra ekonomikos
mokslo įžymybė, Nobelio premijos laureatas J.Stiglicas. Mėgstamas jis
ir Lietuvoje.
Specialiai pasidomėjau, kokios šio įžvalgaus mokslininko mintys domina
Rusijos žiniasklaidą ir kokios – Lietuvos.
Galėjau ir nevargti. Savaime suprantama, kad Lietuvą domina palanki ES
mokslininko nuomonė, o rusų apžvalgininkus – kritiškoji J.Stiglico
samprotavimų apie ES dalis. Tai reiškia, kad informacinis karas vyksta
ir tekstai parenkami.
O kokia nauda iš tokio „pažiūrų“ pristatymo piliečiams? Išvada sena ir
paprasta – netikėk citatomis ir skaityk originalą pats.
Viena pakaušį verčiančių pasikrapštyti J.Stiglico minčių – kad ES euro
eksperimentas nuo pat pradžių problemiškas, jis naudingas tik kelioms
valstybėms, pirmiausia Vokietijai, tad ateityje, jei nebus esminių
reformų, euro teks atsisakyti.
Žinoma, J.Stiglico nuomone, Europa nenorės pripažinti ką nors ne taip
dariusi. Ar tai reiškia, kad kada nors, o gal ir ne už kalnų, teks vėl
grįžti prie nacionalinių valiutų? O jeigu taip, kas tokiu atveju vyks
euro zonos gyventojų galvose?
Kokiais epitetais jie apdalins euro entuziastus, jų mokslininkus,
ekonomistus, politikus, trumpai tariant, įtakinguosius? Ir kokios
socialinės, nekalbant jau apie politines, pasekmės?
Atsakymas vienareikšmiškas – kraštutinis euroskepticizmas. Tai gal
V.Putinas ir teisus – „briedas“ galvoti apie kažkokią karinę avantiūrą
prieš Europą. Pati subyrės. Ką šiuo klausimu mano Lietuvos
įtakingieji?