Į tris Rusijos prezidento sakinius Lietuvos valdžia neišleido, R.Ozolo žodžiais tariant, nė vienos artikuliuotos frazės. Politologai taip pat neskubėjo komentuoti.
Nesuprasi, ar apsidžiaugė, ar nuliūdo. Kaip tai nepuls, jeigu dvejus metus kas savaitę Lietuvos žmonėms apie tai primename? Kadangi tyla tokia tema yra nei šis, nei tas, žiniasklaidoje pasirodė gynybos eksperto iš JAV L.Tompsono nuomonė, kad branduolinio karo tarp JAV ir Rusijos galimybė ne tik egzistuoja, bet ir didėja.
Pateikiama ir citata: „Vieta, kurioje egzistuoja didžiausia tikimybė ateities karinei konfrontacijai prasidėti, – tai trys mažos Baltijos valstybės: Estija, Latvija ir Lietuva.“
Keista situacija. Galimas agresorius sako – nepulsim, ekspertai -- atvirkščiai. Kuo tikėti piliečiui, neturinčiam laiko gvildenti tarptautinių klausimų?
Ekspertų prognozės paremtos faktais: Rusija užėmė Pietų Osetiją, kariauja Ukrainoje, kontroliuoja kelis įšaldytus konfliktus.
Papildomas istorinis argumentas – prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo praktikuojamos nepuolimo sutartys. Kuo jos baigėsi? Iš kruvinojo XX amžiaus žmonės išmoko nepasikliauti politikų žodžiais.
Tačiau visiškai atmesti V.Putino patikinimų taip pat nederėtų. Jie susiję ir su sankcijomis, ir su ekonomine situacija Rusijoje, ir su diametraliai priešingais murmesiais tiek V.Putino aplinkoje, tiek visuomenėje.
Ikirinkiminiai debatai į Dūmą verčia ne tik gūžčioti pečiais: opozicija valdžiai liberalai glėbesčiuojasi su Hitlerio garbintojais... O gal tyčia taip surežisuota? Po dvejų metų – prezidento rinkimai.
Kitu Kremliaus vadovu gali būti ir ne V.Putinas. Bet kuriuo atveju dabar Rusijai svarbu bent jau pradėti nusimesti sankcijas, „išsivynioti“ Donecke ir Luhanske, išlaikyti savo rankose Krymą, strateginę kontrolę Juodojoje jūroje ir pajudėti nuo naftos „adatos“.
Pradėti kokią nors karinę avantiūrą su NATO būtų vinis į karstą. Pagaliau daug kas paaiškės po H.Clinton ir D.Trumpo lemiamų kautynių.
Lietuvoje raminama, kad tokioje valstybėje kaip JAV ne taip jau greitai keičiasi politika, net jeigu permainų iniciatorius yra prezidentas.
Mano manymu, jei JAV prezidento rinkimus laimės D.Trumpas, Lietuva susidurs su rimtomis problemomis. Nebūtinai gynybos srityje. Keisis JAV požiūris į ES ir tai turės didelės įtakos Rusijos ir ES santykiams.
Pastarieji nėra vienareikšmiški ir skiriasi nuo JAV ir Rusijos bendravimo peripetijų.
Per du dešimtmečius įsitikinau, kad Rusija gal ir yra patenkinta ES skilinėjimu, nenori ES virtimo konfederacija ar dar glausčiau, bet ES žlugimas jai taip pat nenaudingas.
Gera dabartinė situacija. Nei į priekį, nei atgal. „Brexit“ atvėrė Rusijai diplomatinėje veikloje plačias galimybes. O Rusijos diplomatija yra viena išmaniausių pasaulyje.
Lietuvoje užsienio politika per daug susikoncentravusi į karinę gynybinę sritį ir pamiršusi, kad net tarp įtampą išgyvenančių valstybių santykiai neapsiriboja schema – puls, nepuls.
Ne taip jau retai gyvenime būna kur kas paprasčiau: kam pulti, jei tavo priešininkas gali subyrėti iš vidaus?
Rusija palyginti kantriai laukė „Brexit“ rezultatų, rusų apžvalgininkai, kuriuos vadiname Kremliaus propagandininkais, prognozavo, kad britai trauksis iš ES, nors po balsavimo išskirtinio džiaugsmo nedemonstravo.
Ir dabar nerodydami didelių emocijų, atsipalaidavę svarsto tolesnius ES byrėjimo variantus. Prognozėse remiasi ne Rusijos ekonomistų įžvalgomis, o įvairių garsių Vakarų institutų ar tyrimo centrų mokslininkais.
Vienas dažnai Rusijos apžvalgininkų cituojamų asmenų yra ekonomikos mokslo įžymybė, Nobelio premijos laureatas J.Stiglicas. Mėgstamas jis ir Lietuvoje.
Specialiai pasidomėjau, kokios šio įžvalgaus mokslininko mintys domina Rusijos žiniasklaidą ir kokios – Lietuvos.
Galėjau ir nevargti. Savaime suprantama, kad Lietuvą domina palanki ES mokslininko nuomonė, o rusų apžvalgininkus – kritiškoji J.Stiglico samprotavimų apie ES dalis. Tai reiškia, kad informacinis karas vyksta ir tekstai parenkami.
O kokia nauda iš tokio „pažiūrų“ pristatymo piliečiams? Išvada sena ir paprasta – netikėk citatomis ir skaityk originalą pats.
Viena pakaušį verčiančių pasikrapštyti J.Stiglico minčių – kad ES euro eksperimentas nuo pat pradžių problemiškas, jis naudingas tik kelioms valstybėms, pirmiausia Vokietijai, tad ateityje, jei nebus esminių reformų, euro teks atsisakyti.
Žinoma, J.Stiglico nuomone, Europa nenorės pripažinti ką nors ne taip dariusi. Ar tai reiškia, kad kada nors, o gal ir ne už kalnų, teks vėl grįžti prie nacionalinių valiutų? O jeigu taip, kas tokiu atveju vyks euro zonos gyventojų galvose?
Kokiais epitetais jie apdalins euro entuziastus, jų mokslininkus, ekonomistus, politikus, trumpai tariant, įtakinguosius? Ir kokios socialinės, nekalbant jau apie politines, pasekmės?
Atsakymas vienareikšmiškas – kraštutinis euroskepticizmas. Tai gal V.Putinas ir teisus – „briedas“ galvoti apie kažkokią karinę avantiūrą prieš Europą. Pati subyrės. Ką šiuo klausimu mano Lietuvos įtakingieji?
