Štai nuskambėjo istorija, kaip Lietuva principingai, aiškiai ir be užuolankų neįleido rusų dainininko P. Gazmanovo. Tuo tarpu rusų režisierius A. Sokurovas ir rusų aktorius L. Jarmolnikas apsilankymo Lietuvoje metu laisvai galėjo išbandyti lietuvių toleranciją.
L. Jarmolnikas vietoj to, kad atvykęs į svečius mandagiai patylėtų, gana įžūliai paniekino Ukrainos valstybingumą, šlovino Krymo aneksiją, teisino Rusijos agresiją. Lietuvos „žvaigždžių elitas“, pasivaikščiojęs raudonu kilimu į režisieriaus E. Vėlyvio filmo pristatymą, pateko į nepatogią padėtį. Smerkti ar tylėti?
Visi suvokiame, kad dalis mūsų visuomenės bando įsivaizduoti, kad menas negali būti politizuotas ir į rusų įžūlumą neverta atsakinėti rusišku metodu.
Tačiau šiuo ir daugeliu kitų atvejų paklauskime savęs, kaip mes žiūrime į Ukrainos okupaciją? Ar mes tikrai ją suprantame kaip neteisingą, kaip visas normas pažeidžiantį Rusijos aktą, o Ukrainą suvokiame kaip teisėtai besiginančią ir, svarbiausia, mus nuo galimos Putino okupacijos ginančią valstybę? Ar tiesiog į visa tai žiūrime, kaip į eilinį įvykį, kuris nors ir nemalonus, bet nesunkiai pamirštamas?
Suprantama, kad meninės skonis yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Tačiau Ukrainos atvejis leidžia dar kartą paklausti, ar mes V. Putino režimą ir Rusijos vykdomą Ukrainos okupaciją vertiname rimtai, ar tiesiog manome, kad galime ramiai dirbti Rusijoje, statyti jiems filmus ir spektaklius kaip, pavyzdžiui, lietuvių režisierius, Maskvos Majakovskio teatro meno vadovas Mindaugas Karbauskis, ir kartu būti nepriklausomi nuo Rusijos imperinės galios bei įtakos? Hitlerio ir Gebelso laikais taip pat buvo menininkų, kurie kolaboravo su nacistiniu režimu ir bandė save pateisinti kūrybinės laisvės idėja.
Gal Putinas ir ne Hitleris, bet agresija yra agresija. Ar galime teatre skelbti aukštas humanistines idėjas ir pamiršti žuvusius ukrainiečių karius? Ar tiesiog patogiau yra užsimerkti?
O dabar grįžkime prie Ramūno Karbauskio, Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko, galinčio savo pasirinkimu nulemti būsimos Lietuvos vyriausybės formavimą.
„/.../ dažnai nebesugeba pastebėti skirtumo tarp Lietuvos, NATO aljanso narės, ir Ukrainos, kurią puola karo nepaskelbusios jėgos“. Ir dar: „Ar sunku visuomenei paaiškinti, jog iš tiesų nėra jokio priežastinio ryšio tarp mobilizacijos Ukrainoje, /.../ ir privalomo šaukimo į karinę tarnybą Lietuvoje“. R. Karbauskis.
Taigi pagal R. Karbauskį Ukrainą užpuolė ne Rusija, o kažkokios neaiškios jėgos. Žinome, jog R. Karbauskis taip pat pasisakė prieš atominės elektrinės Lietuvoje statybą, prieš NATO, prieš ES, inicijuodamas referendumą dėl žemės, prieš JAV investicijas į ateities energetiką. Tai jau ne tik žaliųjų reikalai. Ir prieš ką dar reikėtų pasisakyti, kad tavo orientacija taptų aiški, ko dar trūksta iki pilno komplekto? Gerai, kai žmonės turi savo aiškią, kad ir skirtingą nuomonę, bet šiuo atveju tai jau rimta politika. Vyksta reklaminė kampanija, visi aikčioja nuo R. Karbauskio kaip mecenato grožio ir pamiršta paklausti, o kas šaudo ukrainiečius?
Prisiminkime, kad savo laiku konservatorių partijos grupė, lyderiaujant Rasai Juknevičienei, parengė „minkštojo“ Rusijos sulaikymo strategiją, kurioje įvardijo R. Karbauskį tos Rusijos „minkštosios galios“ dalyviu. R. Karbauskis padavė į teismą A. Kubilių ir pralaimėjo. Taigi teismas tarsi ir įteisino konservatorių viziją apie valstiečių lyderį kaip Rusijos atstovą? O šiandien R. Karbauskis (Rusija?) laiko savo rankose būsimos Lietuvos Vyriausybės, kairiosios arba dešiniosios koalicijos, klausimą. Kur link jis žengs: į kairę ar į dešinę?
Atrodytų, kad jam koalicijos durys su konservatoriais turėtų būti uždarytos. Turėtų, bet ne Lietuvoje. Kadangi bet kuri svetimų valstybių agentūra yra ypač jautri kritikai, vienintelis būdas gerai veikti yra apsimesti ultrapatriotais.
R. Karbauskiui būtų naudinga eiti į dešinę. Nes jei pati R. Juknevičienė priimtų jį į savo glėbį, tai prorusiškumas tikrai jam būtų nurašytas. O jei R. Karbauskis nueitų į kairę – tai būtų sumaišytas su visomis lietuviškomis ir rusiškomis žemėmis.
Ir ką mes stebime šiandien? Stebuklus. R. Juknevičienės kritika R. Karbauskio atžvilgiu aprimo. Maža to, ponia Rasa rinkimuose į Seimą iš patikimo Kauno nuėjo į pono Ramūno apygardą, o pastarasis, elegantiškai iš jos pasitraukęs, nuėjo į Kauną kovoti su R. Juknevičienės didžiausiu oponentu konservatorių partijoje Rimu Dagiu.
Vau! Neįtikėtina! Tegyvuoja RR (Rasos ir Ramūno) koalicija!
Kaip galbūt pasakytų žymus socialdemokratas Juozas Bernatonis, balsuodami už R. Karbauskį dar balsuojate ir už R. Juknevičienę.
Atrodo, kad konservatoriai dėl valdžios pasiruošę eiti obuoliauti net su pačiu jų sukurtu velniu. Ir tikrai nieko naujo.
Politikos kuluaruose iki šiol prisimenama, kad A. Kubiliaus premjeravimo metais jam pritrūkdavo balsų Seime. Todėl pikti liežuviai plaka, kad tuometinis Žemės ūkio ministras K. Starkevičius už padidintą ES finansinę paramą R. Karbauskio bendrovėms tuos balsus surasdavo. Tada, tikriausiai, dar neveikė Baudžiamojo kodekso prekybos poveikiu straipsnis, o STT vadovavo kiti asmenys. Nors gali būti, jog tai tik gandai ir paskalos.
Šiaip neatrodo teisinga, kad oligarchai gali supirkinėti Lietuvos žemę už ES lėšas. Visi padorūs šalies ūkininkai tikriausiai neturėtų imti išmokų už daugiau kaip 500 ha turimos žemės. Skaitytojas gali įtarti, kad esu nenuoširdus.
Gali pasirodyti, kad kritikuodamas R. Karbauskį, siekiu jo posūkio į kairę. Savo pasiteisinimui pasakyčiau, jog tikiu konservatorių nuoširdžiu antiputiniškumu ir manau, kad jeigu ir nėra kur padėti R. Karbauskio, tai saugiausia jį padėti į R. Juknevičienės kišenę. Prisiminkime, kad ir ponia Rasa turi brolį, kuris ir Ukrainos okupacijos metu nenutraukė pelningo biznio su Rusijos geležinkeliais (V. Jakuninu?), o politikė sugebėjo išvengti neigiamos įtakos ir vykdė nuoseklią gynybos politiką.
Tiesa, kaip visada panašiais atvejais atsitinka, šeimoje nebe dūmų. Kalbama, kad R. Juknevičienė labai domisi R. Karbauskio subtiliomis asmeninio gyvenimo detalėmis – ar tik jis neina į kairę? Taip pat kalbama, kad R. Karbauskis, apie tai sužinojęs, šiek tiek pyktelėjo, ir įgavęs galios gali priešintis R. Juknevičienės paskyrimui Krašto apsaugos ministre. Nors kas žino, gal tai taip pat tik gandai ir paskalos?
Jeigu vertintume objektyviai, sub specie aeternitatis, kosmoso ar Vakarų politikos požiūriu, tai Lietuvoje šiuo metu gyvuoja keturios prorusiškos partijos: V. Tomaševskio lenkų ir rusų partija, V. Uspaskicho partija, R. Pakso partija ir R. Karbauskio partija. Ar balsuodami už šias partijas Lietuvos žmonės balsuotų už Rusijos interesus? Suprantu, kokį pyktį šis teiginys gali sukelti šių partijų nariams, rinkėjams ir rėmėjams. Tačiau nieko asmeniškai. Tik realybė ir natūralioji dedukcija.
Ar įmanoma šias partijas neprileisti prie valdžios? Teoriškai – taip. Praktiškai, matyt, ne. Jeigu socialdemokratai ir konservatoriai po Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų sudarytų bendrą, koalicinę „vaivorykštės“ Vyriausybę jie turėtų apie 80 – 90 balsų.
Tai būtų Vokietijos scenarijus, kuris ten gana ilgai ir sėkmingai veikia – krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija. Sėkmingai veikia su vienu niuansu – kanclerė dešiniųjų!
G. Landsbergis su A. Butkevičiumi? Ar norės to prezidentė?
