Vyriausybė Vilniui per trejus metus turės išmokėti beveik 56 mln. eurų kompensaciją už neteisėtai sumažintą miesto biudžetui skiriamą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį.
Taip baigėsi ketverius metus trukęs pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje savivaldybės teisminis ginčas su Vyriausybe, kurį pradėjo buvęs Vilniaus meras A.Zuokas, o šios pergalės vaisius raško jau dabartinė sostinės valdžia. Bet tai būtų pernelyg siauras šios bylos politinių pasekmių vertinimas.
Pirmiausia laimėjo vilniečiai, nes buvo gerokai papildytas sostinės biudžetas.
Dėl kompensacijos suderėta tik dabar, bet jau šįmet Vilniaus pajamos padidėjo 55 mln. eurų, Finansų ministerijai pakeitus savivaldybių biudžetų sudarymo metodiką.Tai padaryta ne iš geros valios.
Vilniaus savivaldybė 2012 metais pateikė ieškinį Vyriausybei dėl neteisingai skiriamos GPM dalies ir, pasitelkusi Seimo narius, inicijavo kreipimąsi į KT, kuriuo buvo klausiama, ar nepažeistas asmenų lygiateisiškumo principas ir vilniečiai nediskriminuojami kitose savivaldybėse gyvenančių asmenų atžvilgiu.
Mat Vilniui teko vos 40 proc. sostinėje surinkto GPM, kai dauguma savivaldybių gaudavo 100 proc. šio mokesčio, o nemaža jų dalis dar ir papildomai dotuojama.
Suprantama, nemažai Lietuvos savivaldybių pačios niekaip neįstengtų išsilaikyti, parama joms būtina, bet Vilniaus valdžia kėlė klausimą, kodėl šią naštą Vyriausybė daugiausia perkėlė ant vilniečių pečių, užuot dotavusi savivaldą iš kitų savo biudžeto šaltinių.
Tokios politikos pasekmės Vilniui buvo labai skaudžios. Sostinės savivaldybė apskaičiavo, kad dėl Vyriausybės deleguotų funkcijų, kurių finansavimo negalėjo užtikrinti skiriama pernelyg menka GPM dalis, miestui nuo 2007 iki 2011 metų teko pasiskolinti beveik 160 mln. eurų (maždaug 546 mln. litų).
Tad sostinė buvo įstumta į didžiules skolas, strigo įvairių infrastruktūros projektų finansavimas.
Pats miestas turėjo mažai galimybių padidinti biudžeto pajamas, nes didžiąją jų dalį sudaro GPM, kurio surinkimas beveik nepriklauso nuo savivaldybės pastangų.
Padėtį dar sunkino tai, kad daug Vilniuje dirbančių, miesto infrastruktūra besinaudojančių žmonių gyvenamąją vietą deklaravo gretimose savivaldybėse ir jų mokamas GPM ten ir nukeliaudavo.
Dėl tokios savivaldos biudžetų sudarymo politikos labiausiai kentėjo Vilnius, nors dar kelios šalies savivaldybės negaudavo viso jose surenkamo GPM: nuo 2009 metų Kaunui buvo paliekama 94 proc. šio mokesčio, Klaipėdai – 86 proc., Mažeikių rajonui – 95 proc.
Tačiau vilniečių indėlis į šalies biudžetą 2012 metais buvo 28 kartus didesnis negu kauniečių ir 23 kartus viršijo klaipėdiečių.
Žinoma, sostinė – turtingiausia, daugiausia pajamų sukurianti Lietuvos savivaldybė, bet tai, kad Vilnius buvo paverstas centrinės valdžios kerpama avele, patvirtina jo ir Rygos bei Talino biudžetų palyginimas. Vienam vilniečiui 2012 metais teko 533 eurai, Rygos gyventojui – 878 eurai, o Talino – 948 eurai.
Atkreipia dėmesį, kad visoms savivaldybėms donorėms GPM dalis buvo didinama, pavyzdžiui, Kaunui padidinta nuo 74 proc. iki 94 proc., Klaipėdai nuo 64 proc. iki 86 proc., Panevėžiui nuo 84 proc. iki 100 proc., Mažeikių rajonui nuo 55 proc. iki 95 procentų.
Tik Vilniui buvo palikta 40 proc. GPM dieta.
Kai 2009 metais A.Kubiliaus Vyriausybė padidino savivaldybėms, ypač toms, kurias valdė valdančiosios daugumos partijos, paliekamą GPM dalį, A.Zuoko vadovaujama sostinės administracija ėmė skųstis, kad ji skriaudžiama dėl politinių priežasčių.
KT sprendimas, kad savivaldybių biudžetų sudarymo metodika pažeidžia Konstituciją, išėjo į naudą ne tik Vilniui.
Sostinė laimėjo daugiausia, bet ir kitų miestų bei rajonų biudžetai pasipildė, nes anksčiau Vyriausybė netgi iki 40 proc. viso surinkto GPM pasilikdavo savo reikmėms, o savivaldybėms skirtą dalį skaičiuodavo tik nuo likusios sumos.
Regis, politinė KT sprendimo svarba net didesnė nei finansinė. Teismas nubrėžė Vyriausybei ribas, kurių ji skirstydama GPM negali peržengti. Tai didina savivaldybių savarankiškumą, nes jų biudžetus apsaugo nuo galimos centrinės valdžios įtakos vadovaujantis politiniais kriterijais.
Vis dėlto vien nuo Vyriausybės nepriklausančios GPM skirstymo metodikos savivaldai negana – reikia ir kitų šios valdžios grandies galias plečiančių sprendimų.
Ypač svarbu leisti savivaldybėms pačioms tvarkyti jų teritorijų žemę. Ši teisė prezidentės D.Grybauskaitės valia buvo perduota Nacionalinei žemės ūkio tarnybai neva siekiant apsisaugoti nuo galimos korupcijos atvejų, bet vienas po kito kylantys skandalai rodo, kad centralizuota žemėtvarka atveria tik dar daugiau landų piktnaudžiauti.
Svarbiausia, kad savivaldybėms stipriai surištos rankos pritraukti daugiau investicijų.
Juk savarankiškiau tvarkydamos ūkinei veiklai reikalingus žemės plotus savivaldybės konkuruotų kurdamos verslui kuo palankesnes sąlygas ir kartu papildytų savo biudžetus. Tai padidintų ir visos Lietuvos konkurencingumą.
