„Žmona nenorėjo, kad dalyvaučiau Seimo rinkimuose. Sakė, geriau jau pomidorus auginčiau, kaip darau iki šiol“, – šyptelėjo vyriausias kandidatas visoje Lietuvoje, 88 metų kaunietis Pranas Kavaliauskas. Senolis prisipažino turintis sveikatos problemų, tačiau tikino dar nestokojantis energijos – šiltuoju metų laikotarpiu šešias dienas per savaitę triūsiantis savo sode, esančiame už 10 kilometrų nuo namų.
Pensininkas paleido nemažai kritikos strėlių į jaunimo daržą – pinigai yra vienintelis jaunų žmonių dievas, esą tik retas atsispiria jų traukai. Taip išauklėti jaunuoliai neturi nei idėjų, nei principų. Anot P.Kavaliausko, jo, kaip garbaus amžiaus politiko, pranašumai – patirtis, žinios, gebėjimas analizuoti įvykius ir procesus: „Yra tautų, kurioms vadovavo senių tarybos, – pavyzdžiui, taip buvo Afganistane.“
Apie technologijas
Žilaplaukis pretendentas skeptiškai vertina savo galimybes patekti į Seimą. Vienmandatėje apygardoje jis nedalyvauja – yra įrašytas 19-tas vienoje politinėje organizacijoje.
Kaunietis tvirtino mokantis naudotis pažangiomis technologijomis – susirašinėja elektroniniu paštu, turi tris išmaniuosius telefonus, nuolat naršo po internetą, gyvai domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Labiausiai jį traukia straipsniai apie politiką ir ekonomiką.
Paklaustas, ar turi konkrečių receptų, kaip pagerinti padėtį šalyje, vyriausias politikas rėžė iš peties: kapitalistai turėtų atiduoti dalį pelno savo darbuotojams, tokiu atveju padidėtų pastarųjų atlyginimai, sumažėtų emigracijos mastai. Valstybė turėtų reguliuoti verslą nurodydama, kaip paskirstyti šį pelną ir kapitalą. Jei jis būtų išrinktas į Seimą, rūpintųsi, kad būtų priimti atitinkami įstatymai.
Kaip sumažinti korupciją? Svarstant svarbius klausimus reikėtų įkurti nepriklausomas visuomenines komisijas iš įvairių sričių specialistų (nemažą dalį jų sudarytų pensininkai, nes juos esą būtų sunkiau papirkti). Šios pensininkų specialistų komisijos spręstų, ar, pavyzdžiui, Lietuvai reikia suskystintųjų gamtinių dujų terminalo laivo-saugyklos, jų balsas būtų lemiamas per viešuosius pirkimus, konkursus.
Ką daryti, kad Lietuvoje veiktų gamyklos? Įvesti muitus ir kvotas prekėms iš Kinijos, Lenkijos, kitų šalių, tada visi pirks lietuviškas prekes.
Apie pabėgėlius
Pasak P.Kavaliausko, Lietuvai ir pasauliui didžiausią grėsmę kelia ne Rusija, o pabėgėliai iš musulmoniškų kraštų, dėl kurių priėmimo į mūsų šalį reikėtų rengti referendumą.
„Rusija yra sužlugdyta, nykstanti šalis. Jos bendras vidaus produktas sudaro tik aštuntą dalį Vokietijos BVP. Karo veiksmų ji negalėtų vykdyti.
1999 metais Suomijoje buvo priimti 43 pabėgėliai. Dabar jų palikuonių – jau 16 000. Kiek atvykėlių Lietuvoje būtų po 15–20 metų, jei čia jų įsikurtų tūkstantis?“ – savo aritmetines tiesas dėstė senolis.
Pensininko nuomone, Lietuvai nereikia neva per brangaus suskystintųjų dujų terminalo laivo „Independence“, nors jis užtikrina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę nuo ne itin draugiškai nusiteikusios Rytų kaimynės.
Apie pokarį
Žilagalvis neslėpė sulaukiantis iš savo 78 metų žmonos Bronės Kavaliauskienės priekaištų, jog dėl politikos pernelyg mažai dėmesio skiria šeimai. P.Kavaliauskas yra vienas pensininkų organizacijos vadovų, priklauso ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijai.
Pasitaiko, kai interneto platybes P.Kavaliauskas palieka tik ketvirtą valandą ryto. Tiesa, jis suranda laiko savo sode ir vagą sukasti, ir bulves, pomidorus užauginti. Sutuoktinės tvirtinimu, sodas jam – tinkamesnė vieta nei Seimas.
P.Kavaliauskas jau dusyk nesėkmingai mėgino prasimušti į valdžią – pernai balotiravosi į Kauno savivaldybę, o prieš du dešimtmečius siekė tapti parlamentaru Vilniaus krašto vienmandatėje apygardoje.
Pensininkas tvirtino politikoje dalyvaujantis nuo paauglystės – Alytaus rajone kartu šeimos nariais po sodyba įrengtame bunkeryje slėpė partizanus. Sovietų budeliams sušaudžius laisvės kovotojus, į Sibirą buvo ištremta visa P.Kavaliausko šeima, o jis liko Lietuvoje, nes vietos valdžiai nepavyko įrodyti jo sąsajų su partizanais. Tuo metu jis buvo gimnazistas.
Baigęs Kauno politechnikos institutą, P.Kavaliauskas visoje Sovietų Sąjungoje suderindavo ir įjungdavo elektros stotis, dirbo Kauno hidroelektrinėje cecho viršininku.
Apie šeimą
Kandidato anketoje skelbiama, jog jis yra išsiskyręs. Tačiau P.Kavaliauskas iki šiol gyvena su ta pačia žmona. Ir ji niekuomet nebuvo palikusi bendro lizdo.
Pretendentas į Seimą paaiškino, jog tai buvo gudrybė – sovietmečiu šeima negalėjo turėti ir namo, ir buto. Todėl formaliai buvo įformintos skyrybos – namą savo vardu įsigijo P.Kavaliauskas, o B.Kavaliauskienei liko butas Petrašiūnų rajone, kuriame pora gyvena iki šiol.
Pensininko „politinis štabas“ – kuklus nedidelis kambarys, kuriame stovi kompiuteris ir trys televizoriai. Mieliausias iš jų – televizorius „Šilelis“, prie kurio P.Kavaliauskas praleidžia daugiausia laiko.
Guvus senukas tikino, jog jam nebūtų per sunku keltis į sostinę, važinėti po miestus ir rajonus, rūpinantis rinkėjų reikalais. Tiesa, jis pripažino turintis sveikatos bėdų: „O kas gi jų neturi sulaukęs tokio amžiaus? Bet dar esu pakankamai stiprus, visą gyvenimą nedraugavau nei su alkoholiu, nei su tabaku.“
Siūlo gydyti valstybę
Jauniausias kandidatas į Seimo rinkimus marijampolietis Dobilas Sinkevičius savo 25-ąjį gimtadienį paminės savaitę prieš rinkimus, tačiau neketina jo švęsti.
D.Sinkevičius negali pamiršti dar mokyklos suole girdėtų istorijos mokytojo žodžių ir jais vadovaujasi. „Vaikai, jei jūs norite atsidurti šiame istorijos vadovėlyje, kad būtų gražiai parašyta, tai domėkitės šiek tiek daugiau nei aplink savo užpakalį“, – mokytojo žodžius atkartojo kandidatas.
Būtent dėl to jis pasirinko politiko kelią. „Nesvarbu, pasiseks šiemet ar vėliau, bet svarbiausia idėja. Visiems sekasi, kurie tiki“, – įsitikinęs jis.
„Dirbame ir sau užsidirbame, užtenka sviesto ant duonos. Tačiau norisi savo indėlį įnešti į valstybę, kurioje daug netiesos“, – donkichotiškai kalbėjo 24 metų marijampolietis.
Pakeitė mirusį tėvą
Prieš keletą metų mirė D.Sinkevičiaus tėvas, todėl šeimos verslo rūpesčiai perėjo ant vaikino pečių. Šeima turi kaimo turizmo sodybą Marijampolės rajone.
Jaunuolis kartu su motina rūpinasi vestuvių ir kitų švenčių užsakymais, vyksta prekiauti į miesto šventes, tiekia maistą, priima poilsiautojas. „Darau viską, ko reikia“, – pridūrė pašnekovas.
Rinkiminėje anketoje kandidatas nurodo, kad jis nevedęs ir neturi vaikų. „Net draugės neturiu, tai jeigu ką nors norite pasiūlyti – prašau“, – šmaikštavo Marijampolėje bute atskirai nuo motinos gyvenantis verslus vaikinas.
Tačiau merginos turėtų gerai pagalvoti, nes D.Sinkevičius daug laiko skiria ne savo laisvalaikiui, o šeimos verslui ir politiniams dalykams. „Pavyzdžiui, šįvakar, kaip ir visus kitus vakarus, susitinku su vietos rėmėjais, pristatome programą ir kalbėsiu su vietiniais žmonėmis. Įrodinėsime savo vaistų, kuriais siūlome gydyti valstybę, veiksmingumą“, – sparnuotais posakiais dalijosi jis.
Niekada nebuvo moksliukas
D.Sinkevičius nuo penkiolikos metų domėjosi visuomeniniu gyvenimu ir žengė link politikos. Dar būdamas paauglys prisijungė prie partijos „Tvarka ir teisingumas“ veiklos.
Mokykloje jis buvo klasės seniūnas, mokyklos prezidentas, Marijampolės moksleivių parlamento pirmininkas: „Tačiau nebuvau moksliukas. Greičiau buvau aktyvus visuomenės narys, kuris nuolat kėlė problemas ir ieškojo sprendimų. Nebuvau nei prasčiausias, nei geriausias mokinys. Mokiausi puikiai tuos dalykus, kurie man patiko, – istoriją, geografiją ir biologiją.“
Dabar jis studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete Biožuvininkystės ir agrokultūros programą. Kodėl toks pasirinkimas? Šį kelią padiktavo kaimo sodybos verslas: „Ten yra tvenkinių, žuvų, daug gamtos, ir įgytos žinios man praverčia“, – sakė jis.
Apie dabartinę valdžią
Jaunasis kandidatas mano, kad didelė dalis Seimo narių yra atitolę nuo gyventojų. „Akivaizdu, kad jie nesupranta, kaip žmonės gyvena ir kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos. Klausydamas kai kurių Seimo narių suprantu, kad jie nesuvokia, kaip gyvena smulkusis verslininkas, jauna šeima, kuri stengiasi dirbti ir kurti“, – kalbėjo D.Sinkevičius.
Dirbdamas prie šeimos kaimo sodybos jis tikina suprantantis, kiek kainuoja darbo vietų sukūrimas ir jų išlaikymas. Emigracija – šiandienos didžiausias siaubas, kurio niekas nestabdo.
„Pirmiausia pradėčiau nuo jaunų dirbančių šeimų. Šiandien pašalpomis ir socialinėmis programomis skatinami tie žmonės, kurie nenori stengtis ir dirbti. Tik pradėjus jiems dirbti, viskas dingsta. Tada atsiduriame prieš faktą – kam dirbti, jei viską atims?
Jaunoms dirbančioms šeimoms reikėtų duoti būstą, galbūt su galimybe išsimokėti, kad mokėtų išperkamąją nuomą ir po kelių dešimčių metų taptų jų nuosavybe. Jauną šeimą tai pririštų prie Lietuvos.
Marijampolėje pastatytas naujas būstas socialiai remtinoms šeimoms. Nesakau, kad tai blogai, tačiau sugebėkime pastatyti ir jaunoms dirbančioms šeimoms, kurios galėtų Lietuvoje kurti pridėtinę vertę“, – sakė marijampolietis.
D.Sinkevičiaus žiniomis, Marijampolės savivaldybėje yra nemažai tuščių būstų, kuriems reikia minimalios renovacijos, ir ten esą galėtų gyventi šeimos. Jis svarsto, kad, valstybei suteikus būstą, pats jaunimas galėtų iš savo lėšų susitvarkyti ir gyventi.
Pasigenda teisingumo
Apie Seimą svajojantis jaunuolis pasigenda teisingumo jausmo Lietuvoje ir siūlo savo sprendimus.
„Vis dažniau girdime įvairius skandalus, ir žmonės supranta, kad teisybė nebus atkurta – turiu galvoje „Mažeikių naftą“, „auksinius“ šaukštus, korupcijos bylas. Visi supranta, kad tai blogai, bet galiausiai lieka tik diskusijos, o kaltų nebėra“, – stebėjosi pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip teisingumo jausmą atkurti, jaunasis politikas aiškino apie sistemos keitimą.
„Griežtesnės bausmės, kurios dabar dažnai siūlomos, čia neveiks. Turime viešųjų pirkimų sistemą. „Auksiniai“ šaukštai, mano nuomone, – tik skrupulėliai. Jei daugiau pasikuistume, manau, ten rastume gerokai daugiau siaubingų dalykų. Norint pakeisti sistemą net nelabai sudėtingų įstatymų reikia“, – rimtu veidu kalbėjo vaikinas.
Sistema sukurta taip, kad turėtų būti pasiūlyta mažiausia produktų kaina, bet dažnai atsitinka, jog institucijos nusiperka gerokai brangiau nei rinkoje. Kaip pavyzdį jis pasirinko kėdę, kuri būtina mokyklai.
„Vadovas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą tą kėdę nusiperka dar brangiau, nei būtų galima nusipirkti normaliai „Senukuose“. Kodėl jie negali be konkurso nusipirkti, jei ta kaina yra mažesnė už rinkos kainą?
Elementaru, galėtų leisti prekę nusipirkti, jei jos kaina mažesnė nei rinkos, ne konkurso būdu. Tai palengvintų gyvenimą viešuosiuose pirkimuose. Galima „pririšti“ prekes, kad jos neviršytų rinkos kainos, – tada nesumokėsi nei per daug, nei per mažai“, – ragino D.Sinkevičius.
