Nėra taip buvę, kad po politinių problemų neužgriūtų ekonominės

Bijoma išgirsti kritiškų nuomonių dėl užsienio politikos formavimo, santykių su Rusija ir Lenkija, dėl viešųjų pirkimų, išlaidų gynybai prognozių, pagaliau apie situaciją Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijose?

Ar tai ne Seimo reikalas ir kandidatų į parlamentą, kuris pagal Konstituciją drauge su prezidentu, Vyriausybe ir teismais vykdo valstybės valdžią?

Be to, Seime yra Užsienio reikalų bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai. Ar visuomenei nereikia žinoti kandidatų, kurie ruošiasi dirbti šiuose komitetuose, nuomonės? Ar tai tik atliekamos vietos tiems, kurie neužsiims pensijų ir atlyginimu kėlimu arba nedalyvaus Tado Blindos vardo socialinės lygybės komiteto bei besikuriančio seiminio „specnazo“ grupės, ketinančios susodinti į kalėjimus visus dar iki teismo, veikloje?

Deja, iš girdimų debatų ir jų rengėjų pateikiamų klausimų būtent toks įspūdis ir susidaro: Seimas vis labiau įsivaizduojamas kaip kokių nors „uabų“ vadovų, besiginčijančių dėl mokesčių, ir vienišių kovotojų dėl teisingumo sąskrydis.

Rinkimai po rinkimų atrajojami tie patys klausimai: kaip čia pasidaryti laimingesniems, kaip nieko nedirbant daugiau uždirbti, kaip atimti iš tų, kurie daugiau uždirba, kaip renovuoti daugiabutį ir kokio tipo šeimomis juose gyventi.

Nenustebsiu, jei kitą kadenciją seimūnams bus pradėti rengti santechnikų kursai. Tai bent patiks visuomenei. O kaip tada bus sprendžiami strateginiai valstybės klausimai? Ogi niekaip.

Apie Seimą, sprendžiantį didžiąsias valstybės politikos problemas, galima kabėti tik būtuoju laiku – apie tuos laikus, kai jam dar vadovavo V.Landsbergis.

Štai ir dabar Seimas iškilmingai prisimena Lietuvos tarptautinių santykių atkūrimo 25-ąsias metines. Kiek prisimenu, būtent Seimo, daugiausia Užsienio reikalų komiteto, nariai tai darė – be išankstinio pasiruošimo ir labai profesionaliai. Tuo metu visi politikai be išimties ne tik domėjosi, bet ir gyveno užsienio politika, o paskui juos – ir visuomenė.

Savaime suprantama, Seime svarstomi klausimai turėjo būti diferencijuojami, suskaidomi – net iki tokio lygio, kad parlamentarai nebegali susigaudyti, už kokį teksto variantą kelia ranką.

Vis dėlto iki įstojimo į ES ir NATO strateginiai klausimai politikų galvose dar buvo gyvi. Vėliau užsienio politika iš rinkiminių debatų išnyko ir pradingo kaip į vandenį. Užplūdo „uabinė“ ir socialinio keršto politika.

Keistas jausmas klausantis: dešimtis kartų permalama vis ta pati socialinė problematika, klausiama, kaip spręsti tai, kas ištisus dešimtmečius neišsprendžiama jokioje pasaulio valstybėje, nuo vienų rinkimų iki kitų perdėliojami vietomis pasiūlymai, o ekspertai beviltiškai klausia, kaip jie bus įvykdyti.

Nemačiau dar nė vieno politinio projekto, kuris būtų vykdomas taip, kaip anksčiau buvo siūlyta. Atėjus metui vieną ar kitą projektą įgyvendinti, atsiranda aplinkybių, kurių anksčiau nebuvo. Dar keisčiau, kad apie būsimus ketverius parlamentinius metus svarstoma taip, tarsi aplinkui nieko nevyktų.

O iš tikrųjų vyks ir įvyks. Ir ne tik smulkesnių partijų, bet ir „aristokratų“ konservatorių ar socialdemokratų pasiūlymai gali nueiti vėjais.

Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris prieš kelias dienas ramino, jog ES tolesnė griūtis po „Brexit“ negresia ir kartu priminė, kad sudėtingiausias laikotarpis yra būsimi dvylika mėnesių.

Pastaroji frazė yra atviresnė nei pirmoji. Sparnus iš ES pamažu kelia Nyderlandai. Sudėtinga situacija, nors ir ne dėl ES, bręsta Ispanijoje. Katalonija, kuri jau ir konstitucijos projektą turi, atsiskirs nuo Ispanijos. Tuo galima nebeabejoti. Silpnas susinervinęs Madridas taps neprognozuojamas. Įkandin katalonų judės baskai. Pietų Europa taps didžiuliu įtampos lauku. Aišku, Ispanija – ne Ukraina. Ir vis dėlto iššūkiai dideli.

Dėl pabėgėlių J.C.Junckeris taip pat nieko paguodžiančio, išskyrus kvietimą solidarizuotis prisiimant atsakomybę, negalėjo pasakyti. A.Merkel pozicijos silpsta akyse. Apie situaciją JAV nustojo kalbėti net patys didžiausi optimistai. Kasdien vis aiškiau, jog H.Clinton netaps prezidente.

Nėra taip buvę, kad po politinių problemų neužgriūtų ekonominės. Nesuprantu, kaip rinkimų debatuose galima ignoruoti šią ypač pavojingą ES ateičiai situaciją ir sakyti, kad tai užsienio politikos sfera, kuri žmonėms nelabai įdomi. Iš esmės tai net ne užsienio politika.

Mes jau esame milžiniškos politinės ir ekonominės sistemos erdvėje, nors tai dar ir ne Europos federacinė valstybė. Organiškai esame atsakingi už tai, kas laukia ES. Nacionaliniai parlamentai yra maži europarlamentai, kuriuose strateginiai likimo klausimai turi būti svarbesni už visus kitus.

Keista, kad to nesupranta debatų rengėjai. Simboliškai mes esame tarsi 1989 metais. Tik nebereikia skelbti nepriklausomybės ir laukti, kol sugrius sistema.

Patiems reikia kur kas labiau nei iki šiol prisidėti prie ES reformavimo. Tai turi išryškėti jau per pirmus kitos kadencijos Seimo darbo žingsnius.

Mano manymu, vienas pirmųjų organizacinių būsimojo Seimo darbų turėtų būti prisijungti prie ES atnaujinimo idėjos ir šiam tikslui pasitelkti talentingą Lietuvos intelektualinį pasaulį savam idėjų paketui sukurti.