Socialdemokratai su valstiečiais arba konservatoriai su valstiečiais. Arba, kas mažiau tikėtina, valstiečiai, kaip pirmas numeris, su arba vienų, arba kitų palyda. Yra ir dar vienas, bet dar mažiau tikėtinas variantas – konservatoriai su socialdemokratais. Štai tokie galimi būsimos valdžios variantai mūsų laukia po Seimo rinkimų, iki kurių neliko nė mėnesio.
Tokias tavo nuotaikas, o nenuspėjamasis ir aikštingasis Lietuvos rinkėjau, atskleidžia paskutinės bendrovės „Vilmorus“ apklausos prieš rinkimus.
Žinoma, neatmestina, kad tie keli procentai, kuriais kairieji, nepaisant net auksinių peilių dūrių, vis dar lenkia savo varžovus, iki rinkimų dienos ar net per pačią rinkimų dieną vis dėlto gali ištirpti, arba juos užgoš iš vis dar neapsisprendusiųjų minios į kurių nors varžovų kraitę plūstelėjęs srautas. Galbūt driokstelės ir koks nors naujas į kairiuosius nutaikytas skandalas, kuris pagaliau smogs tą lemtingąjį smūgį.
Tačiau kol kas kairieji ir toliau turi geriausius šansus formuoti valdančiąją daugumą – ypač, jei Seimo barjerą perkops abu dabartiniai jos koalicijos partneriai arba vieni iš jų, kuriais greičiausiai būtų „darbiečiai“. Jei kairieji laimi pirmą vietą, dabartinių valdančiųjų tandemas arba trijulė iš karto tampa tuo svorio centru, kuris ir turėtų kviesti visus kitus – pirmiausia, aišku, valstiečius – deryboms dėl naujos valdžios formavimo.
Tik ar jos priekyje būtų dabartinis premjeras, kurio prezidentė D.Grybauskaitė nebenori nė akyse matyti – abejotina. Viena iš kandidatūrų jį pakeisti, kuri, panašu, tam ir rengiama – partijos finansų ministrė R.Budbergytė.
Antrieji galimų pirmojo trofėjaus laimėtojų sąraše – konservatoriai. Jų galimybės vis dėlto užimti pirmą vietą partijų rikiuotėje pagal bendrą mandatų skaičių, aišku, mažesnės, nei kairiųjų, tačiau tikrai ne teorinės.
Tačiau net ir tuo atveju, jei dešinieji vis dėlto užimtų tik antrąją vietą partijų rikiuotėje ir jų atotrūkis nuo kairiųjų būtų greičiausiai labai nedidelis, prezidentė D.Grybauskaitė padarytų viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad žalieji valstiečiai eitų prie altoriaus būtent su dešiniaisiais, o nuo kairiųjų atsižegnotų, lyg velnias nuo kryžiaus. Būtent toks tandemas, akivaizdu, jau seniai yra pagrindiniu šalies vadovės porinkiminiu tikslu, kurio ji greičiausiai sieks bet kokiu atveju.
Tiesa, čia yra dar vienas didysis nežinomasis – ar pagrindiniai konservatorių sąjungininkai liberalai apskritai pateks į Seimą? Juk būtent šios partijos būtinai reikia dešiniesiems prie šono, jei jie apskritai nori patekti į valdžią.
Jei jos nebus – projektas, galima sakyti, žlugęs. Žaliųjų valstiečių pergalė, žinoma, taip pat įmanomas scenarijus, tačiau tam reikia, kad į jų kraitį kone paskutiniu momentu plūstelėtų išties dideli srautai net iš kelių stovyklų – tos pačios „antisisteminio protesto“ stovyklos, kur pastaruoju metu vis sėkmingiau piratauja N.Puteikis su kompanija, vis dar nežinančių, ką daryti, bei valdančiųjų rėmėjų.
O net jei ir valstiečiai laimėtų, panašu, vis tiek linktų į dešiniųjų pusę – vien tam, kad per būsimo jų premjero ir ministrų kepures per smarkiai nemuštų tvirta prezidentės ranka. Kitiems variantams – visų trijų susiėjimui, ar vien dešiniųjų bei kairiųjų vaivorykštei mūsų politinė sistema, kaip kartais tokiais atvejais sako prezidentė, panašu, dar nesubrendus. Nebent tu, rinkėjau, viską sujauktum ir išskaidytum taip, jog jokiu kitu būdu bent šiek tiek stabilesnės valdžios suformuoti nebūtų įmanoma.
Tačiau ir ta valdžia, kurią formuos arba kairė, arba dešinė, taip pat bus iš bėdos ir tvers iki pirmo staigesnio posūkio. O iki to momento neturės laiko bei jėgų niekam kitam, kaip tik nuolatiniam stumdymuisi ant plono valdžios lyno. Tad dabar mums žadami aukso kalnai su proveržių viršūnėmis turės palūkėti – jei ne ketverius, tai mažiausiai kelerius metus.
