Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė pasakojo, kad bandymai skaičiuoti okupacijos padarytą žalą sulaukia itin irzlios reakcijos iš propaganda užsiimančių užsienio žiniasklaidos priemonių.
– Kai šiandien kalbame apie okupacijos žalą ir jos įvertinimą, kokiame kontekste jūs dažniausiai susiduriate?
– Tiek asmeniškai, tiek mūsų centro veikloje šiuo metu nesusiduriu. Kai anksčiau buvo skaičiuojama okupacijos žala, mūsų centras pateikė tam tikrus duomenis apie netektis tremtyje, kalėjimuose ir pan. 2012-aisiais teko dirbti vyriausybinėje komisijoje „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940 metais buvusios SSRS ir 1991–1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, apskaičiavimo“.
Anuomet buvo skirti tik du mėnesiai numatyti žingsnius, kad dar kartą Rusijai ir Vakarams būtų galima priminti, kodėl mes, kaip valstybė, vis sugrįžtame prie šio klausimo ir kartkartėmis jį keliame tarptautiniame kontekste. Komisiją sudarė labai kompetentingi ekspertai – teisininkai, istorikai, Užsienio reikalų ministerijos, Archyvų departamento, Politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai.
Ši komisija pasiūlė Vyriausybei, kad jei vyktų derybos su kita puse, tai svarbiausia derybinė nuostata turėtų būti visuotinai pripažintų faktų įtvirtinimas.
Esama kelių dokumentų, kurių jokia šalis negali paneigti: valstybių, kurios pripažino Lietuvos okupacijos faktą, bet nepripažino į jungimo į SSRS teisėtumą, oficialūs dokumentai. Tarp jų – Jungtinių Valstijų valstybės departamento sekretoriaus pareiškimas, kad okupacija nepripažįstama, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone veikimo faktas, Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto Romoje veikimo faktas, Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io pareiškimas Jungtinės Tautose apie Baltijos valstybių okupaciją ir kt.
Kitas punktas – tai Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimas de jure 1991 metais pateikiant užsienio valstybių sąrašą ir konstatuojant, kad kartu buvo pripažintas ir 1918 m., ir 1940 m. nepriklausomos Lietuvos tęstinumas. Komisijos parengtuose dokumentuose nurodoma dar keletas su neginčijamais istoriniais faktais susijusių punktų ir pateiktas veiksmų planas.
– Ar būta po šio žingsnių kokios nors reakcijos?
– Nors ir labai keista, atrodytų, kad tai nenaujas dalykas ir komisijos minimi faktai jau buvo ir ankstesniuose dokumentuose, bet šis paminėjimas mūsų oponentus ypač sunervino. Kaip komisijos pirmininkė sulaukiau daug skambučių ir laiškų. Buvo pateikti tokie tarptautiniai dokumentai, kur „trolių kompanija“ neturi jokių argumentų jiems paneigti.
Sulaukiau nemažai skambučių iš „trolinių“ portalų, buvo prašoma interviu. Kadangi kalbinama buvau rusiškai, dažnu atveju paprašyti perskambinti po valandos, interesantai daugiau ir neskambindavo. Skambino iš kelių žiniasklaidos priemonių Rusijoje, jiems buvo svarbu pati žalos skaičiavimo fakto esmė. Būta ir atvejų, kai klausimai buvo užduodami V.Žirinovskio stiliumi ir leksika.
– Kaip nutiko, kad prie okupacijos žalos skaičiavimo klausimo vėl sugrįžtama?
– Pas mus jis buvo nuo minėtos komisijos darbo pabaigos šiek tiek primištas, bet tuo susirūpino latviai. Latvijoje 2014 metais buvo sudaryta komisija prie vyriausybės būtent okupacinei žalai skaičiuoti. Mes, lietuviai, matyt, esame daugiau romantikai, o jie labai pragmatiškai čiupo jautį už ragų ir labai rimtai padirbėjo.
Netrukus Lietuvoje bus pristatytas leidinys, kuriame yra lavių atlikti žalos skaičiavimai. Latviai taip pat siūlo mums įdarbinti savo specialistą, kad visas procesas vyktų greičiau ir mums nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio.
Latviai analizavo tų laikų finansinių srautų dokumentus, kurie labiausiai atspindi mūsų priklausomybę. Juose yra skaičiai, kiek į mūsų respublikos biudžetą būdavo surenkama pinigų, kiek jų nukeliaudavo į Maskvą, kiek jų atgaudavome per investicijas ir pan. Reikia nepamiršti, kad tai buvo du sluoksniai – tas, kurį fiksuodavo oficialioji statistika būdavo pagražintas, tačiau buhalterijoje atsispindėjo ir tikroji situacija.
Latviai teigia, kad šiuo klausimu turime būti solidarūs ir viską daryti kartu. Pagelbėti sutiko ir Centrinis valstybinis archyvas, ir tikimės, kad gana greitai bus atlikta tam tikra analizė ir išvados. Žinoma, sumos gali skirtis, nes Rygoje buvo karinės apygardos centras, o Lietuvoje buvo daugiau kariuomenės, kurią reikėjo išlaikyti, bet iš esmės daug panašumų su latviais esama.
Latviai taip pat bendrauja ir su estais, tad galbūt, jei bus rengiamas leidinys apie okupacijos žalos apskaičiavimą, galbūt jis bus bendras.
– Ar tam tikra prasme turime istorinį precedentą, kai žalos klausimą kelia ne viena, o kelios valstybės?
– Taip, bet visos šios valstybės yra vieno likimo. Mūsų žmonėms svarbu tai žinoti, tai mūsų istorijos dalis. Jau daugelis neprisimena, kad parduotuvių vitrinose, kur buvo užrašyta „mėsa“, būdavo tik kanopos ir tešmenys.
Prisimenu, mano dukra gimė 1984-aisiais, kai ir dėl sviesto reikėjo stovėti eilėse, o dirbau darbą, iš kurio negalėjau išeiti dienos metu, tad draugai laukdavo eilėje sviesto vaiko košei. Kai grįžtama mintimis į jaunystę ir norima prisiminti tik tai, kas buvo gera, mane ima juokas, kai išgirstu atsidūstant, kad „prie ruso buvo geriau“. Tad ir norisi atsakyti, kad vanduo buvo šlapesnis, duona skalsesnė.
– Ar okupacijos žalą skaičiuoja tik Baltijos šalys, ar būta tokių bandymų ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse?
– Tarp pačių šalių esama labai didelių skirtumų. Pavyzdžiui, visa Kazachija buvo nusėta lageriais ir kaliniai buvo nemokama darbo jėga. Tai buvo ne tik lietuviai, bet ir žmonės iš visos Rusijos. Rusams tie laikai nebuvo gailestingesni, tad tai skaičiuoti Kazachijai būtų neparanku, nes šalis naudojosi nemokama darbo jėga ir tai atsispindi istoriniuose dokumentuose.
Sunku būtų įrodinėti patirtą žalą, kai buvo gauta iš to tam tikros naudos. Kita vertus, šios valstybės patriarchalinė gyvensena buvo sugriauta, prievarta žmonės suvaryti į kolūkius.
Lengviau kalbėti apie Ukrainą, kuri veikiausiai skaičiuos patirtą žalą, juk vien Holodomoras pareikalavo daugybės aukų. Apie okupacijos žalos apskaičiavimą taip pat svarsto ir Moldova.
– Kaip žala skaičiuojama ir kiek tikėtinos realios derybos?
– Turint omenyje mūsų geopolitinę situaciją ir santykius su kaimynais, negalime tikėtis, kad artimiausiu metu vyktų kokios nors derybos, bet juk daug neprognozuotų dalykų yra įvykę.
Yra išleista instrukcija, kaip skaičiuoti Antrojo pasaulinio karo netektis, o patys principai tokiais atvejais panašūs – skaičiuojama žmogiškosios aukos, kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas ir žala gamtai.
Tai mūsų istorijos dalis, o netektys – istorinis faktas, tad reikia turėti sukomplektuotus duomenis, kurie pravers tiems, kurie domėsis. Reikia, kad mūsų Baltijos žmonės žinotų apie tai, kad šiandien dar gyvi tie, kurie patys išgyveno tremtį. Ir, duok Dieve, kad kitoms kartoms to nereikėtų išgyventi, tad neturime pamiršti ir apie tai žinoti reikia. Mūsų siekis – informaciją pateikti teisingai ir objektyviai.
– Latvių ekspertai teigia, kad Lietuva buvusi ne tik ekonomiškai stabili, bet ir finansinė donorė. Apie tai prabylama pirmą kartą?
– Latviai įrodė, kad investicijos, padarytos Lietuvoje, labai greitai atsipirkdavo. Skirtingi šaltiniai nurodo nuo 4 iki 8 metų, tad apie kokią skolą kalbame? Be to, juk buvo statomi tokie objektai, kurių reikėjo Maskvai, o ne pačiai Lietuvai. Pati prisimenu, kai vienoje gamykloje prie Tulos kabojo skalbimas, į Lietuvą kviečiantis darbininkus, jiems buvo žadami butai.
Tai buvo daroma ne tik ekonominiais tikslais, bet ir norint vienos gyventojus „atskiesti“ kitais gyventojais.
Naujienų portalas lrytas.lt jau rašė, kad 2000-aisiais Vyriausybės sudaryta tarpžinybinė komisija pateikė skaičius, kad sovietų okupacijos padaryta žala Lietuvai siekia maždaug 20 mlrd. JAV dolerių (apie 80 mlrd. litų pagal tuometį JAV dolerio kursą), Seimas priėmė tai patvirtinantį įstatymą, tačiau realių žingsnių jį vykdyti nesiimta.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisingumo ministrai 2015-ųjų pabaigoje yra pasirašę deklaraciją, kuria skelbiamas siekis apskaičiuoti dėl sovietų okupacijos patirtą žalą, reikalauti jos atlyginimo ir sovietų nusikaltimus įvertinti tarptautiniu mastu.
