Ta proga surengtame forume užsienio reikalų ministrais dirbę asmenys aptarė praeities pamokas ir dabarties iššūkius. Ko moko istorija?
– Prieš 25 metus, kai Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo, atrodė, kad šalies nepriklausomybei jau nekils jokių iššūkių. Kodėl anuomet ne tik lietuviai, bet turbūt ir visas pasaulis buvo nusiteikęs pernelyg optimistiškai? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio užsienio reikalų ministro ambasadoriaus Antano Valionio.
– Tuomet daug kas pasaulyje manė, kad ateityje laukia tik ramus taikingas gyvenimas. Prisiminkime garsųjį Francio Fukuyamos veikalą „Istorijos pabaiga“. Tačiau tai buvo tik iliuzija, nes interesai niekur neišnyksta, nesibaigia ir konfliktai.
Sąjūdžio 1990 metų rinkimų programoje buvo įrašyta, kad svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – tarptautinis neutralitetas. Tuometės Čekoslovakijos lyderis Vaclavas Havelas, 1989 metų gruodį kalbėdamas Lenkijos Seime, pareiškė, kad jei suirs Varšuvos sutarties šalių blokas reikėtų suardyti ir NATO.
Michailas Gorbačiovas man yra asmeniškai sakęs, kad ir amerikiečiai, ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis jam žadėjo, jog NATO nesiplės į Rytus. Iš tiesų tai viešai yra pareiškęs ir JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris. Bet atkreipčiau dėmesį, kad jokiuose oficialiuose dokumentuose tokio NATO įsipareigojimo nėra įrašyta.
Sovietų Sąjunga 1988 metų pabaigoje buvo atsidūrusi ant bado slenksčio, todėl M.Gorbačiovas pareiškė, kad jo šalis vienašališkai nusiginkluoja, kariuomenė mažinama puse milijono karių, išvedama dalis karinių pajėgų iš satelitinių šalių. Tada jis pripažino, kad Rytų ir Vidurio Europos valstybės turi teisę pačios apsispręsti dėl savo ateities.
Įvykiai klostėsi taip greitai, kad jau 1989 metų lapkričio 11-ąją buvo paskelbta, jog Vokietija susivienija. Tų metų rudenį krito ir visi komunistiniai Rytų bei Vidurio Europos režimai. Tai buvo pats svarbiausias Vakarų interesas.
– Gal todėl Vakarų šalys ir neskubėjo pripažinti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės ir užmegzti diplomatinių santykių?
– Iš tiesų Lietuvai 1990 metų kovo 11-ąją paskelbus nepriklausomybę, kai kuriems pasaulio galingiesiems šis žingsnis labai nepatiko.
Prancūzijos prezidentas Francoisas Mitterrandas net yra labai negražiai pasakęs, kad lietuviai neverti nepriklausomybės, jei savo elgesiu kenkia Europai. Mat Vakaruose buvo manoma, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas kelia grėsmę M.Gorbačiovui, o šiam kritus, į valdžią ateitų kietagalviai komunistai ir istorijos procesas būtų atsuktas atgalios.
Latvija ir Estija elgėsi atsargiau – šios šalys deklaravo, kad pradeda nepriklausomybės atkūrimo procesą, o Lietuva iškart paskelbė, jog atkūrė nepriklausomą valstybę.
Latvijoje ir Estijoje ėmė kurtis užsienio šalių konsulatų skyriai. Pavyzdžiui, Švedijos konsulatas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) atidarė savo filialą Taline, netrukus – ir Rygoje.
Lenkija mums pasiūlė atidaryti Minsko konsulato skyrių, bet mūsų šaliai tai netiko, nes Lietuva jau buvo nepriklausoma ir negalėjo tenkintis kitoje valstybėje veikiančiu diplomatinės misijos filialu. Tačiau dėl Maskvos pasipriešinimo niekas nenorėjo užmegzti diplomatinių santykių su mūsų šalimi ir tenkinosi tik neformaliais draugiškais ryšiais.
Žinoma, nepriklausomybės paskelbimas realiai mums jos nesuteikė, nes savo sienų, teritorijos dar nekontroliavome, o tai būtina tarptautinio valstybės pripažinimo sąlyga. Todėl Vakarai mums ir siūlė palaukti, kol Maskva leis mums perimti savo šalies kontrolę.
– Islandija vis dėlto pripažino Lietuvos valstybę netrukus po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, bet turbūt tai taip pat buvo dar tik dalinis diplomatinių santykių atkūrimas?
– Taip, bet Islandija drįso žengti toliau nei kitos šalys, o mums buvo svarbu bent žingsnis po žingsnio artėti link tarptautinio pripažinimo.
Nepamirškime, kad daugiau kaip 30 valstybių niekuomet nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Joms nė nereikėjo iš naujo pripažinti mūsų valstybės – pakako pripažinti mūsų Vyriausybę ir užmegzti diplomatinius santykius, bet bijant pakenkti M.Gorbačiovui buvo delsiama tai daryti.
Beje, kaimyninė Švedija 1940 metais pasielgė kitaip nei nemaža dalis Vakarų šalių – paprašė, kad Sovietų Sąjunga jai grąžintų Lietuvos skolas ir tuomet perdavė Maskvai ir mūsų auksą, ir ambasados patalpas.
Švedai jautė dėl to kaltę, todėl tikėjomės, kad gali greičiau nei kitos valstybės pripažinti atkurtą Lietuvos valstybingumą, bet ir Švedija nedrįso erzinti Maskvos.
– Daugelis valstybių mūsų šalį pripažino iškart po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Gal nepakankamai įvertiname šį Lietuvos diplomatinį pripažinimą lėmusį įvykį?
– Rytų ir Vidurio Europos šalių lyderiai tuomet buvo labai sunerimę, kad viskas gali apsiversti ir net jų išsilaisvinimo procesui kyla milžiniška grėsme, bet nė nespėjus jiems smarkiai išsigąsti, pučas žlugo. Gal jis mums atrodo kiek operetinis, todėl mažiau ir kreipiame į jį dėmesio.
Mums svarbesnė Sausio 13-osios data, kai Lietuvos žmonės stojo ginti laisvės net aukodami savo gyvybę.
Aišku, Maskvos pučas atvėrė kelią diplomatiniam pripažinimui, nes tada Vakarai suprato, kad Sovietų Sąjunga jau žlunga. Kai kurios valstybės ryžosi tokiam žingsniui pirmiau nei Maskva. Gal M.Gorbačiovas dar būtų delsęs, bet kai prasidėjo Baltijos šalių pripažinimas, ir Sovietų Sąjungai nieko kito neliko, o tada jau pasipylė visa pripažinimų lavina.
– Jūs 1991 metais buvote Varšuvos universiteto doktorantas, kartu dirbote Lietuvos informaciniame biure ir savo akimis matėte, kaip Lenkija rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius. Kas lėmė, kad lenkai tuomet buvo labai palankūs lietuviams?
– Po sausio 13-osios įvykių Lenkijos Senatas pakvietė Varšuvoje tuo metu buvusį Česlovą Okinčicą papasakoti, kas vyksta Lietuvoje. Jis pasakė jausmingą kalbą ir su ašaromis akyse paprašė paremti mūsų šalį. Lenkus tai labai sujaudino.
Dar Lietuvai tik paskelbus nepriklausomybę, į Vilnių atvyko Bronislawo Geremeko vadovaujama lenkų parlamentarų delegacija ir paskelbė, kad Lenkija pripažįsta dabartines Lietuvos sienas. Tai buvo labai svarbus pareiškimas, reiškęs, kad lenkai neturi mums teritorinių pretenzijų.
Tam įtakos turėjo ir B.Geremeko delegacijos išmintis, ir tai, kad tuo metu vyko Lenkijos derybos su Vokietija. Lenkai buvo labai suinteresuoti susitarti su vokiečiais dėl po Antrojo pasaulinio karo jiems atitekusių teritorijų Vakaruose ir negalėjo kelti abejonių dėl sienų Rytuose.
Varšuva nesusiviliojo ir slaptais siūlymais iš Maskvos, kad Vilnius, Gardinas ir Lvovas galėtų sukurti kažkokią atskirą lenkų sovietinę respubliką, o žlugus Sovietų Sąjungai, pasiprašyti priglaudžiami Lenkijos. Lenkai neužkibo ant šio kabliuko ir atsisakė dalyvauti tokiuose žaidimuose.
– Ar dabartiniam dvišalių santykių įšalui atitirpdyti pakaktų vien įteisinti Lietuvos lenkų asmenvardžių rašybą lenkiškais rašmenimis?
– Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra politinių jėgų, kurios gyvuoja kurstydamos dvišalį konfliktą. Išsprendus pavardžių ir gatvių pavadinimų rašybos, žemės grąžinimo, lenkų švietimo problemas, vis viena būtų ieškoma dėl ko dar galima konfliktuoti.
Tačiau susitarus, tarkime, dėl pavardžių rašybos, erdvė nesutarimams susiaurėtų. Neabejotinai šalių strateginė partnerystė sustiprėtų, jei būtų iš pradžių išspręsta bent pavardžių rašybos problema.
Dar 1992 metais Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta deklaracija numatė, kad abi šalys įteisins pavardžių rašybą lietuviškais ir lenkiškais rašmenimis.
Lenkai seniai leido Lenkijoje gyvenantiems lietuviams rašyti savo pavardes lietuviškais rašmenimis, nors ir nedaug jų pasinaudojo šia teise, o mes tam niekaip nesiryžtame ir suteikiame pretekstą mus kritikuoti.
Todėl jei norime pagerinti santykius su Lenkija, turime nepamiršti, kad tango šokamas tik dviese. Tai taikytina visiems tarptautiniams santykiams. Konfliktus galima gesinti vien geranorišku dialogu.
