Ta proga surengtame forume užsienio reikalų ministrais dirbę asmenys
aptarė praeities pamokas ir dabarties iššūkius. Ko moko istorija?
– Prieš 25 metus, kai Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo, atrodė, kad šalies nepriklausomybei jau nekils jokių iššūkių. Kodėl anuomet ne tik lietuviai, bet turbūt ir visas pasaulis buvo nusiteikęs pernelyg optimistiškai? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio užsienio reikalų
ministro ambasadoriaus Antano Valionio.
– Tuomet daug kas pasaulyje manė, kad ateityje laukia tik ramus
taikingas gyvenimas. Prisiminkime garsųjį Francio Fukuyamos veikalą
„Istorijos pabaiga“. Tačiau tai buvo tik iliuzija, nes interesai niekur
neišnyksta, nesibaigia ir konfliktai.
Sąjūdžio 1990 metų rinkimų programoje buvo įrašyta, kad svarbiausias
Lietuvos užsienio politikos tikslas – tarptautinis neutralitetas.
Tuometės Čekoslovakijos lyderis Vaclavas Havelas, 1989 metų gruodį
kalbėdamas Lenkijos Seime, pareiškė, kad jei suirs Varšuvos sutarties
šalių blokas reikėtų suardyti ir NATO.
Michailas Gorbačiovas man yra asmeniškai sakęs, kad ir amerikiečiai, ir
Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis jam žadėjo, jog NATO nesiplės į
Rytus. Iš tiesų tai viešai yra pareiškęs ir JAV valstybės sekretorius
Jamesas Bakeris. Bet atkreipčiau dėmesį, kad jokiuose oficialiuose
dokumentuose tokio NATO įsipareigojimo nėra įrašyta.
Sovietų Sąjunga 1988 metų pabaigoje buvo atsidūrusi ant bado slenksčio, todėl
M.Gorbačiovas pareiškė, kad jo šalis vienašališkai nusiginkluoja,
kariuomenė mažinama puse milijono karių, išvedama dalis karinių pajėgų
iš satelitinių šalių. Tada jis pripažino, kad Rytų ir Vidurio Europos
valstybės turi teisę pačios apsispręsti dėl savo ateities.
Įvykiai klostėsi taip greitai, kad jau 1989 metų lapkričio 11-ąją buvo
paskelbta, jog Vokietija susivienija. Tų metų rudenį krito ir visi
komunistiniai Rytų bei Vidurio Europos režimai. Tai buvo pats
svarbiausias Vakarų interesas.
– Gal todėl Vakarų šalys ir neskubėjo pripažinti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės ir užmegzti diplomatinių santykių?
– Iš tiesų Lietuvai 1990 metų kovo 11-ąją paskelbus nepriklausomybę,
kai kuriems pasaulio galingiesiems šis žingsnis labai nepatiko.
Prancūzijos prezidentas Francoisas Mitterrandas net yra labai negražiai
pasakęs, kad lietuviai neverti nepriklausomybės, jei savo elgesiu kenkia
Europai. Mat Vakaruose buvo manoma, kad Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimas kelia grėsmę M.Gorbačiovui, o šiam kritus, į valdžią ateitų
kietagalviai komunistai ir istorijos procesas būtų atsuktas atgalios.
Latvija ir Estija elgėsi atsargiau – šios šalys deklaravo, kad pradeda
nepriklausomybės atkūrimo procesą, o Lietuva iškart paskelbė, jog atkūrė
nepriklausomą valstybę.
Latvijoje ir Estijoje ėmė kurtis užsienio šalių konsulatų skyriai.
Pavyzdžiui, Švedijos konsulatas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas)
atidarė savo filialą Taline, netrukus – ir Rygoje.
Lenkija mums pasiūlė atidaryti Minsko konsulato skyrių, bet mūsų šaliai
tai netiko, nes Lietuva jau buvo nepriklausoma ir negalėjo tenkintis
kitoje valstybėje veikiančiu diplomatinės misijos filialu. Tačiau dėl
Maskvos pasipriešinimo niekas nenorėjo užmegzti diplomatinių santykių su
mūsų šalimi ir tenkinosi tik neformaliais draugiškais ryšiais.
Žinoma, nepriklausomybės paskelbimas realiai mums jos nesuteikė, nes
savo sienų, teritorijos dar nekontroliavome, o tai būtina tarptautinio
valstybės pripažinimo sąlyga. Todėl Vakarai mums ir siūlė palaukti, kol
Maskva leis mums perimti savo šalies kontrolę.
– Islandija vis dėlto pripažino Lietuvos valstybę netrukus po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, bet turbūt tai taip pat buvo dar tik dalinis diplomatinių santykių atkūrimas?
– Taip, bet Islandija drįso žengti toliau nei kitos šalys, o mums buvo
svarbu bent žingsnis po žingsnio artėti link tarptautinio pripažinimo.
Nepamirškime, kad daugiau kaip 30 valstybių niekuomet nepripažino
Baltijos šalių okupacijos. Joms nė nereikėjo iš naujo pripažinti mūsų
valstybės – pakako pripažinti mūsų Vyriausybę ir užmegzti diplomatinius
santykius, bet bijant pakenkti M.Gorbačiovui buvo delsiama tai daryti.
Beje, kaimyninė Švedija 1940 metais pasielgė kitaip nei nemaža dalis
Vakarų šalių – paprašė, kad Sovietų Sąjunga jai grąžintų Lietuvos
skolas ir tuomet perdavė Maskvai ir mūsų auksą, ir ambasados patalpas.
Švedai jautė dėl to kaltę, todėl tikėjomės, kad gali greičiau nei kitos
valstybės pripažinti atkurtą Lietuvos valstybingumą, bet ir Švedija
nedrįso erzinti Maskvos.
– Daugelis valstybių mūsų šalį pripažino iškart po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Gal nepakankamai įvertiname šį Lietuvos diplomatinį pripažinimą lėmusį įvykį?
– Rytų ir Vidurio Europos šalių lyderiai tuomet buvo labai sunerimę,
kad viskas gali apsiversti ir net jų išsilaisvinimo procesui kyla
milžiniška grėsme, bet nė nespėjus jiems smarkiai išsigąsti, pučas
žlugo. Gal jis mums atrodo kiek operetinis, todėl mažiau ir kreipiame į
jį dėmesio.
Mums svarbesnė Sausio 13-osios data, kai Lietuvos žmonės stojo ginti
laisvės net aukodami savo gyvybę.
Aišku, Maskvos pučas atvėrė kelią diplomatiniam pripažinimui, nes tada
Vakarai suprato, kad Sovietų Sąjunga jau žlunga. Kai kurios valstybės
ryžosi tokiam žingsniui pirmiau nei Maskva. Gal M.Gorbačiovas dar būtų
delsęs, bet kai prasidėjo Baltijos šalių pripažinimas, ir Sovietų
Sąjungai nieko kito neliko, o tada jau pasipylė visa pripažinimų lavina.
– Jūs 1991 metais buvote Varšuvos universiteto doktorantas, kartu dirbote Lietuvos informaciniame biure ir savo akimis matėte, kaip Lenkija rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius. Kas lėmė, kad lenkai tuomet buvo labai palankūs lietuviams?
– Po sausio 13-osios įvykių Lenkijos Senatas pakvietė Varšuvoje tuo
metu buvusį Česlovą Okinčicą papasakoti, kas vyksta Lietuvoje. Jis
pasakė jausmingą kalbą ir su ašaromis akyse paprašė paremti mūsų šalį.
Lenkus tai labai sujaudino.
Dar Lietuvai tik paskelbus nepriklausomybę, į Vilnių atvyko Bronislawo
Geremeko vadovaujama lenkų parlamentarų delegacija ir paskelbė, kad
Lenkija pripažįsta dabartines Lietuvos sienas. Tai buvo labai svarbus
pareiškimas, reiškęs, kad lenkai neturi mums teritorinių pretenzijų.
Tam įtakos turėjo ir B.Geremeko delegacijos išmintis, ir tai, kad tuo
metu vyko Lenkijos derybos su Vokietija. Lenkai buvo labai suinteresuoti
susitarti su vokiečiais dėl po Antrojo pasaulinio karo jiems atitekusių
teritorijų Vakaruose ir negalėjo kelti abejonių dėl sienų Rytuose.
Varšuva nesusiviliojo ir slaptais siūlymais iš Maskvos, kad Vilnius,
Gardinas ir Lvovas galėtų sukurti kažkokią atskirą lenkų sovietinę
respubliką, o žlugus Sovietų Sąjungai, pasiprašyti priglaudžiami
Lenkijos. Lenkai neužkibo ant šio kabliuko ir atsisakė dalyvauti
tokiuose žaidimuose.
– Ar dabartiniam dvišalių santykių įšalui atitirpdyti pakaktų vien įteisinti Lietuvos lenkų asmenvardžių rašybą lenkiškais rašmenimis?
– Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra politinių jėgų, kurios gyvuoja
kurstydamos dvišalį konfliktą. Išsprendus pavardžių ir gatvių pavadinimų
rašybos, žemės grąžinimo, lenkų švietimo problemas, vis viena būtų
ieškoma dėl ko dar galima konfliktuoti.
Tačiau susitarus, tarkime, dėl pavardžių rašybos, erdvė nesutarimams
susiaurėtų. Neabejotinai šalių strateginė partnerystė sustiprėtų, jei
būtų iš pradžių išspręsta bent pavardžių rašybos problema.
Dar 1992 metais Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta deklaracija numatė, kad
abi šalys įteisins pavardžių rašybą lietuviškais ir lenkiškais
rašmenimis.
Lenkai seniai leido Lenkijoje gyvenantiems lietuviams rašyti savo
pavardes lietuviškais rašmenimis, nors ir nedaug jų pasinaudojo šia
teise, o mes tam niekaip nesiryžtame ir suteikiame pretekstą mus
kritikuoti.
Todėl jei norime pagerinti santykius su Lenkija, turime nepamiršti, kad
tango šokamas tik dviese. Tai taikytina visiems tarptautiniams
santykiams. Konfliktus galima gesinti vien geranorišku dialogu.