Kodėl? Todėl, kad liberalai „negyveno“ su savais piliečiais, bastėsi po Vakarų Europą, po „sniego konferencijas“ Lietuvoje, bet nebuvo Rusijos miestų gatvėse ir aikštėse.
„Zapadniškasis“ (vakarietiškasis) Rusijos periodas baigėsi, pradėjo dominuoti „slavianofilinis“, į kurį persimetė ir daugelis buvusių sovietmečiu Rusijos disidentų. Į stačiatikybę atsivertė ir buvę komunistai.
Procesas, kurio, nors ir būdami labai arti, nenorėjome matyti ir netgi iš jo šaipėmės. Beje, nepasitvirtino daug kas, ką dar visai neseniai prognozavome. Rusijai išsilaipinus Sirijoje teigėme, kad po pralaimėjimo Ukrainoje tai desperatiškos V.Putino pastangos išvengti S.Husseino ar M.Gaddafi likimo. Deja, deja.
Padedant Rusijos žiniasklaidai pasaulyje tvirtėja įsitikinimas, kad karas Irake buvo klaida, o Libijos bombardavimas – išvis nesusipratimas. Pasyvūs Vakarų veiksmai Sirijoje ir ryžtingi, be didelių skrupulų Rusijos privertė Vašingtoną norom nenorom siūlyti Maskvai bendrų veiksmų planą.
Kol kas nematau nė vieno ženklo, kad Rusijos intervencija Sirijoje žlugtų.
Apie Rusijos ir Turkijos santykius neverta ir kalbėti. Nespėjome net sumirksėti – aikštinga priešprieša bemat pavirto glėbesčiavimusi. Turkija, galingas NATO forpostas Vidurio Rytuose, galėjo ir neskubėti atsiprašinėti už sunaikintą Rusijos karinį lėktuvą. Bet, ko gero, Rusija šiuo metu karščiausiame pasaulio regione, be karinių ir ekonominių svertų, dar turi profesionalią, regiono reikalus gerai išmanančią diplomatiją.
Kuo baigsis karas Sirijoje? Pasaulio gaisru? Mažai tikėtina, nes nei JAV, nei Rusija į atvirą tarpusavio susirėmimą nežengs. Nors po humanitarinio konvojaus sušaudymo vėl apie tai pradėta kalbėti.
Atrodo, kad valstybe pasivadinę teroristai bus sunaikinti. Galutinai ar ne – jau kita kalba. Ir šioje pergalėje liūto dalis teks Rusijai. JAV, paskendusios vidinėse rinkimų problemose, situacijos į savo pusę jau nebespės perlenkti. Vašingtono sutrikimu Maskva naudojasi labai efektyviai.
Ar Rusija pralaimėjo Ukrainoje? Gal ir nelaimėjo, bet nepralaimėjo. Nors iš solidarumo apie europinį Ukrainos pasirinkimą norisi kalbėti geranoriškai ir teigiamai, tiesa akivaizdi – Kijevo valdžia silpna ir silpstanti. Nėra reformų, nėra pažangos. Vienas po kito ir vis griežčiau apie tai kalba iškilūs JAV ir ES politikai.
Net nesilankant Ukrainoje nesunku įsivaizduoti, kas panašiose situacijose vyksta visuomenėje, versle, bedarbių gretose ir įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ir kai ES, ar juo labiau NATO idėja atrodo kaip tolstanti planeta.
Man atrodo, Kijevas pamiršta, kad sankcijos Rusijai yra ir Europos valstybių žmonių pasiaukojimas, sutikimas su laikinais ekonominiais praradimais dėl kilnaus tikslo – Ukrainos atėjimo į ES.
Tačiau nematant konkrečių žingsnių Vakarų Europos žmonių nuomonė gali pasikeisti ir jie gali pradėti versti savo valdžią atšaukti sankcijas. Tai būtų visiškas Vakarų politikos fiasko. Faktiškai per daug nieko ir neveikdama Maskva to ir laukia. Nors vilkinti procesus sulaukiant vis naujo sankcijų serialo sezono Rusijai irgi žalinga.
Kuo baigsis Ukrainos epopėja? Blogėjanti Vakarų nuomonė apie Ukrainos valdžią ir ES egzistencinė krizė yra parankus momentas Rusijai veikti. Be to, geros ir vidaus aplinkybės. Po rinkimų į Dūmą ten nebėra net menkutės politinės jėgos Krymo grąžinimo Ukrainai klausimui iškelti. Neįvyks to ir po Rusijos prezidento rinkimų 2018-aisiais.
Esant dabartinei Dūmos sudėčiai V.Putinas turi visus šansus išbūti dar vieną kadenciją. Beje, ir be kokių nors staigmenų. V.Žirinovskis, kuris jau visam pasauliui žinomas kaip Kremliaus išankstinių idėjų tikrintojas visuomenėje, anonsavo, kad tos partijos, kurios neperšoko 5 procentų rinkimų į Dūmą barjero, neturėtų teisės kelti ir savo kandidato į prezidento postą.
Akivaizdu, kad dar dešimt metų Rusijos politinėje jūroje Krymo klausimas stūksos kaip uola. Vakarų Europa dėl Krymo psichologiškai jau seniai susitaikė su esama padėtimi ir kaskart vis sunkiau sutaria dėl sankcijų pratęsimo.
Rusijai iš esmės liko tik viena jos pačios sukeltų kruvinų politinių žaidynių arena – Doneckas su Luhansku. Kažin ar iš pradžių buvo tikimasi tokios situacijos – suniokotų rajonų gyventojai dabar nekenčia ir Kijevo, ir Maskvos.
Bet sukišusi į karą milžiniškas lėšas, pradanginusi be žinios šimtus savo piliečių Rusija nepasitrauks nieko nepešusi ir murmėdama: žinokitės, darykit, ką norit.
Yra du variantai. Maskvai iš esmės tinka Minsko susitarimuose numatyta Ukrainos decentralizacija, bet to nebenori Kijevas. Antrasis variantas – kruvina pabaiga.
Sprendžiant iš Rusijos karinių jėgų persigrupavimo pasiekiant net Kaliningradą (tai vadinama mokymais), toks scenarijus, matyt, neatmetamas.
Ar galėjome numatyti tokią įvykių eigą prieš dvejus metus? Kiek pamenu, Maskvos avantiūra Ukrainoje buvo vadinama Kremliaus ir jo vadovo kapu tarptautinėje arenoje ir Rusijos visuomenėje.
Rinkimai į Dūmą parodė, kad bent pusė rinkėjų visiškai neskuba laidoti nei dabartinės Rusijos politikos, nei ją formuojančių politikų.
