Kodėl? Todėl, kad liberalai „negyveno“ su savais piliečiais, bastėsi po
Vakarų Europą, po „sniego konferencijas“ Lietuvoje, bet nebuvo Rusijos
miestų gatvėse ir aikštėse.
„Zapadniškasis“ (vakarietiškasis) Rusijos periodas baigėsi, pradėjo
dominuoti „slavianofilinis“, į kurį persimetė ir daugelis buvusių
sovietmečiu Rusijos disidentų. Į stačiatikybę atsivertė ir buvę
komunistai.
Procesas, kurio, nors ir būdami labai arti, nenorėjome matyti ir netgi
iš jo šaipėmės. Beje, nepasitvirtino daug kas, ką dar visai neseniai
prognozavome. Rusijai išsilaipinus Sirijoje teigėme, kad po
pralaimėjimo Ukrainoje tai desperatiškos V.Putino pastangos išvengti
S.Husseino ar M.Gaddafi likimo. Deja, deja.
Padedant Rusijos žiniasklaidai pasaulyje tvirtėja įsitikinimas, kad
karas Irake buvo klaida, o Libijos bombardavimas – išvis
nesusipratimas. Pasyvūs Vakarų veiksmai Sirijoje ir ryžtingi, be
didelių skrupulų Rusijos privertė Vašingtoną norom nenorom siūlyti
Maskvai bendrų veiksmų planą.
Kol kas nematau nė vieno ženklo, kad Rusijos intervencija Sirijoje
žlugtų.
Apie Rusijos ir Turkijos santykius neverta ir kalbėti. Nespėjome net
sumirksėti – aikštinga priešprieša bemat pavirto glėbesčiavimusi.
Turkija, galingas NATO forpostas Vidurio Rytuose, galėjo ir neskubėti
atsiprašinėti už sunaikintą Rusijos karinį lėktuvą. Bet, ko gero,
Rusija šiuo metu karščiausiame pasaulio regione, be karinių ir
ekonominių svertų, dar turi profesionalią, regiono reikalus gerai
išmanančią diplomatiją.
Kuo baigsis karas Sirijoje? Pasaulio gaisru? Mažai tikėtina, nes nei
JAV, nei Rusija į atvirą tarpusavio susirėmimą nežengs. Nors po
humanitarinio konvojaus sušaudymo vėl apie tai pradėta kalbėti.
Atrodo, kad valstybe pasivadinę teroristai bus sunaikinti. Galutinai ar
ne – jau kita kalba. Ir šioje pergalėje liūto dalis teks Rusijai.
JAV, paskendusios vidinėse rinkimų problemose, situacijos į savo pusę
jau nebespės perlenkti. Vašingtono sutrikimu Maskva naudojasi labai
efektyviai.
Ar Rusija pralaimėjo Ukrainoje? Gal ir nelaimėjo, bet nepralaimėjo.
Nors iš solidarumo apie europinį Ukrainos pasirinkimą norisi kalbėti
geranoriškai ir teigiamai, tiesa akivaizdi – Kijevo valdžia silpna ir
silpstanti. Nėra reformų, nėra pažangos. Vienas po kito ir vis
griežčiau apie tai kalba iškilūs JAV ir ES politikai.
Net nesilankant Ukrainoje nesunku įsivaizduoti, kas panašiose
situacijose vyksta visuomenėje, versle, bedarbių gretose ir
įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ir kai ES, ar juo labiau
NATO idėja atrodo kaip tolstanti planeta.
Man atrodo, Kijevas pamiršta, kad sankcijos Rusijai yra ir Europos
valstybių žmonių pasiaukojimas, sutikimas su laikinais ekonominiais
praradimais dėl kilnaus tikslo – Ukrainos atėjimo į ES.
Tačiau nematant konkrečių žingsnių Vakarų Europos žmonių nuomonė gali
pasikeisti ir jie gali pradėti versti savo valdžią atšaukti sankcijas.
Tai būtų visiškas Vakarų politikos fiasko. Faktiškai per daug nieko ir
neveikdama Maskva to ir laukia. Nors vilkinti procesus sulaukiant vis
naujo sankcijų serialo sezono Rusijai irgi žalinga.
Kuo baigsis Ukrainos epopėja? Blogėjanti Vakarų nuomonė apie Ukrainos
valdžią ir ES egzistencinė krizė yra parankus momentas Rusijai veikti.
Be to, geros ir vidaus aplinkybės. Po rinkimų į Dūmą ten nebėra net
menkutės politinės jėgos Krymo grąžinimo Ukrainai klausimui iškelti.
Neįvyks to ir po Rusijos prezidento rinkimų 2018-aisiais.
Esant dabartinei Dūmos sudėčiai V.Putinas turi visus šansus išbūti dar
vieną kadenciją. Beje, ir be kokių nors staigmenų. V.Žirinovskis,
kuris jau visam pasauliui žinomas kaip Kremliaus išankstinių idėjų
tikrintojas visuomenėje, anonsavo, kad tos partijos, kurios neperšoko 5
procentų rinkimų į Dūmą barjero, neturėtų teisės kelti ir savo kandidato
į prezidento postą.
Akivaizdu, kad dar dešimt metų Rusijos politinėje jūroje Krymo klausimas
stūksos kaip uola. Vakarų Europa dėl Krymo psichologiškai jau seniai
susitaikė su esama padėtimi ir kaskart vis sunkiau sutaria dėl sankcijų
pratęsimo.
Rusijai iš esmės liko tik viena jos pačios sukeltų kruvinų politinių
žaidynių arena – Doneckas su Luhansku. Kažin ar iš pradžių buvo
tikimasi tokios situacijos – suniokotų rajonų gyventojai dabar nekenčia
ir Kijevo, ir Maskvos.
Bet sukišusi į karą milžiniškas lėšas, pradanginusi be žinios šimtus
savo piliečių Rusija nepasitrauks nieko nepešusi ir murmėdama:
žinokitės, darykit, ką norit.
Yra du variantai. Maskvai iš esmės tinka Minsko susitarimuose numatyta
Ukrainos decentralizacija, bet to nebenori Kijevas. Antrasis variantas
– kruvina pabaiga.
Sprendžiant iš Rusijos karinių jėgų persigrupavimo pasiekiant net
Kaliningradą (tai vadinama mokymais), toks scenarijus, matyt,
neatmetamas.
Ar galėjome numatyti tokią įvykių eigą prieš dvejus metus? Kiek pamenu,
Maskvos avantiūra Ukrainoje buvo vadinama Kremliaus ir jo vadovo kapu
tarptautinėje arenoje ir Rusijos visuomenėje.
Rinkimai į Dūmą parodė, kad bent pusė rinkėjų visiškai neskuba laidoti nei dabartinės Rusijos
politikos, nei ją formuojančių politikų.