Kuršių nerijoje jau tryliktą kartą sudegintos iš nendrių pintos skulptūrinės kompozicijos – taip juodkrantiškiai rudenį atsisveikino su žiemoti iškeliaujančia saule. Tik šioje vietovėje galima grožėtis ant vandens liepsnojančiomis nendrių skulptūromis. Kitur panašūs žemės meno kūriniai gaminami iš šiaudų, kitokių degių medžiagų.
„Keturios iš nendrių ryšulių sukonstruotos neįprastų formų skulptūros paaukotos baltų dievams. Mūsų protėviams tokie atnašavimai simbolizuodavo dvasios apsivalymą, gamtos virsmo ciklus“, – renginio prasmę nušvietė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos vadovė Aušra Feser.
Prie Kuršmarių ritualines apeigas stebėjo ir kai kurie nendrinių skulptūrų autoriai – vasaros pradžioje Juodkrantėje vykusio tradicinio meno simpoziumo dalyviai. Čia darbavosi latviai menininkai Zigmundas Vilnis ir Kristina Rendeniece, Arvydas Ališanka, Andrius Sirtautas ir Martynas Gaubas.
Simpoziumų senbuvio vilniečio A.Ališankos skulptūra „Dvasios paukštis“ sunarstyta iš nendrėmis ir žolių kuokštais aprištų karčių. Ji iš tolo primindavo virš Kuršių nerijos miškų išdidžiai sklandantį čiabuvį – jūrinį erelį. Gintaro įlankoje nusileidęs nendrinis paukštis, pasak A.Ališankos, nematomais ryšiai siejo gyvybę ir vandenį.
A.Sirtauto augaliniais motyvais sukurta kompozicija “Lopšys“ – senovės baltų tradicijų ir papročių atspindys. Jie tikėjo, kad vyrų ir moterų sielos po mirties įsikūnija skirtinguose medžiuose, krūmuose, pievų žolynuose ir gėlėse.
M.Gaubas įlankoje įkurdino plaukiojančią salą su nendriniu medžiu. Savo kūrinį “Pasaulio ašis“ autorius irgi siejo su baltų mitologija: „Medis išaugęs iš marių – pirmapradžio vandens pasaulio, jungiančio žmonių gyvenamąją erdvę su dangumi. Sala tarytum laiko šį medį – gyvybės namus“.
Senovės baltų pasaulėžiūrą, ritualus gamtos fone simboliškai atsispindėjo dar viena per rudens lygiadienio šventę sudeginta K.Riendeniecės ir A.Vilnio skulptūra „Paukštis gėlė“.
Nendrių kūriniai vienaip atrodydavo rytą, kai įlanką nuspalvindavo saulėtekio žaros, kitaip - apgaubtos vakaro sutemų. Grožėdamiesi liepsnų šokiais ant vandens žiūrovai labiau liūdėjo nei džiūgavo, kai kurie netgi apgailestavo, kad nebeliko kūrinių, prie kurių jau buvo įpratę.
Rudeninės ugnies šventės organizatoriai pataria negraužti – kitą vasarą išdygs naujos skulpūros. Gintaro įlanka vėl atgis, atsinaujins kaip ir visa Kuršių nerijos gamta. Svarbiausia, kad juodkrantiškiai ir kurorto svečiai rudenį išvydo nuostabų reginį.
„Atverti tokią nendrinių skulptūrų galeriją po atviru dangumi nėra lengva. Įlankoje montuojamos gana aukštos kompozicijos, jas reikia sutvirtinti lynais, kad vėjai nenuverstų“, – kalbėjo A.Feser.
