Ne išimtis – ir neseniai Rio de Žaneire pasibaigusios parolimpinės žaidynės. Politikai ėmė lenktyniauti, kas pasiūlys medalius laimėjusiems atletams išmokėti didesnes premijas, matyt, tikėdamiesi taip parodyti, kad jiems labai rūpi neįgalieji.
Neįgaliems atletams buvo numatytos keliskart mažesnės premijos nei olimpinėse žaidynėse medalius laimėjusiems ar į geriausiųjų aštuntuką patekusiems sveikiesiems sportininkams.
Konstitucinis teismas dar 2010 metais paskelbė, kad tokia nelygybė nėra neįgaliųjų diskriminacija ir nepažeidžia Konstitucijos, nes sveikųjų olimpinėse žaidynėse gerokai stipresnė konkurencija ir jos sulaukia daug didesnio tarptautinio atgarsio.
Vis dėlto Lietuvos neįgalieji olimpiečiai, Brazilijoje iškovoję du aukso ir vieną sidabro apdovanojimą, paskatino žmones klausti, kodėl taip skriaudžiamas neįgaliųjų sportas. Kilus kritikos bangai A.Butkevičius paskubėjo paskelbti, kad jiems skiriamos išmokos bus dvigubinamos.
Prezidentė D.Grybauskaitė pasistengė pasirodyti dar dosnesnė – pareikalavo sulyginti sveikųjų ir neįgaliųjų atletų olimpiečių premijas. Jai puolė antrinti ir kai kurie Seimo nariai.
Tuo metu patiems neįgaliesiems turbūt svarbiausia ne premijų dydis. Vieną aukso ir vieną sidabro medalį laimėjęs M.Bilius tiesiai pasakė, kad jam rūpi ne pinigai, o lygybė. Juk neįgaliųjų sportui valstybė skiria labai menką dėmesį, jų treniruočių sąlygos daug prastesnės negu sveikųjų sportininkų.
Žinoma, neįgaliųjų laimėjimai labai svarbūs visai jų bendruomenei, nes stiprina negalią turinčių žmonių orumo jausmą, pasitikėjimą savimi.
Kita vertus, tai padeda visuomenei suvokti, kad neįgalieji tokie patys piliečiai kaip ir sveikieji – gali garsinti Lietuvą, sėkmingai dirbti, tik reikia jiems sudaryti tinkamas sąlygas.
Bet to valdžia privalo siekti kasdien, o ne šūkauti prieš rinkimus.
