Parodęs vieną didžiausių kūrinių, kuris bus eksponuojamas kino centre „Skalvija“ nuo šeštadienio veiksiančioje parodoje, A.Kibisovas prisipažino, kad koliažą perkūrė daugybę kartų.
„Vis keičiau detales, kol neliko nieko iš pirminio varianto, bet pradėjo lyti, koliažas peršlapo ir teko iš naujo perkurti“, – šyptelėjo 48 metų benamis.
Šiukšlių konteineriai A.Kibisovui ne tik suteikia medžiagos kūrybai, bet ir padeda pragyventi.
Jis sukūrė apie tūkstantį koliažų, taip pat lipdo ir drožia skulptūras, degina paveikslus ant medžio. Jis taip pat mėgsta išeiti naktimis fotografuoti. Didžiausia jo svajonė – iš monetų suklijuoti medį, o virš jo – gėlę. Bet tam reikia specialių metalo klijų.
„Jeigu nemokėčiau juoktis, manęs jau nebūtų tarp gyvųjų“, – tvirtino Andrejus ir pridūrė, kad kūrybą sieja su kalbėjimu apie viltį.
– Visi jūsų koliažai – be pavadinimų. Kodėl? – paklausėme A.Kibisovo.
– Manau, jei žmogui patiks kuris nors mano kūrinys, jis pats paaiškins, ką įsivaizduoja, pats jį pavadins.
Nereikia pavadinimais versti žmonių galvoti taip, kaip aš. Kiekvienas yra skirtingas ir, aišku, mato skirtingai.
Galiu pasakyti tik tiek, kad visi mano kūriniai – iš sielos. Neslėpsiu – malonu, kad sulaukiau dėmesio. Anksčiau piešinius, paveikslus dovanodavau, dalindavau.
Nelabai kam jų ir reikėjo, tad mažai jų likę.
– Jūsų dirbtuvė – po atviru dangumi, tad turite derintis prie gamtos užgaidų?
– Taip, dažniausiai kuriu gatvėje, nors kartais įkvėpimas apima ir naktį, tad dirbu pasišviesdamas žvake.
Maždaug prieš metus įsikūriau apleistame pastate Senamiestyje, bet dabar mane iš ten bando iškrapštyti.
Kai ten atėjau, aplink buvo vien purvas. Iškuopiau, išvaliau, vien švirkštų du kibirus surinkau.
Užlyginau duobę, patalpą išklijavau plytelėmis. Aišku, tokiomis, kokias radau. Kai susitvarkiau, dabar išvaro, nes žinau, kad vienas žmogus toje vietoje nori įsirengti sandėlį.
Gaila, ši vieta man labai patinka. Kaip rytais auksu tviska šalia esančios bažnyčios bokštai!
O anksčiau teko glaustis buvusioje Misionierių ligoninėje, kol ji nevirto baisia vieta. Ten suplaukė daugybė narkomanų, visiškai degradavusių žmonių – teko dingti.
Šešerius metus bastausi po Vilnių, o juk kadaise turėjau namus. Mane apgavo, bet apie tai nenoriu daug kalbėti. Patyriau daugybę blogio.
– Kaip kiti benamiai žiūri į kuriantį likimo brolį?
– Įvairiai. Žinoma, išgirstu ir pašaipų, bet aš nieko nesmerkiu. Juk Dievas pasakė: „Neteisk ir nebūsi teisiamas.“ Stengiuosi to niekada neužmiršti.
Laimė, kad labdaros valgykloje „Betanija“ sutikau dvi nuostabias vilnietes Ievą ir Eglę, kurios paskatino mane toliau kurti.
Ir kitiems benamiams jos siūlė piešti, lipdyti.
Aš ir anksčiau kūriau, bet pajutęs dėmesį, supratęs, kad esu kažkam reikalingas, nutariau daugiau laiko skirti kūrybai. Taip tos merginos įtraukė ne tik mane.
– Turbūt matėte ne vieną benamio mirtį. Buvo baisu?
– Ne, nebaisu, nes visada maniau, kad jis jau atsikankino. Vadinasi, taip reikia.
Tiesa, savižudžių, kurių tarp mūsų sluoksnio žmonių taip pat pasitaiko, nesuprantu. Jeigu tau suteiktas gyvenimas, neturi teisės jo nutraukti. Nėra tokių problemų, kad reikėtų ant kaklo nertis kilpą.
– Kaip gyvenant tokį gyvenimą jums pavyko išsaugoti tikėjimą?
– Žinau paprastą tiesą – Dievas išbandymus siunčia tiems, kuriuos myli. Todėl, kad Dievas pats nešė kryžių.
Manęs kartais klausia: „O tavo koliažuose yra Dievas?“
Atsakau, kad tikrai yra, tik reikia gerai įsižiūrėti. Štai, atrodytų, paprasčiausia žmogaus ranka. Bet ji gali būti į Dievą besitiesianti ranka.
– Vilniečiai mėgsta mestelėti tokiems kaip jūs: „Bomžas.“ Dažnai pajuntate panieką?
– Stengiuosi neišeiti į gatvę nesiprausęs, purvinas. Normaliai bendrauju su praeiviais, tad paniekinamą žodį girdžiu retai.
Gyvenu taikiai, bet jei pastebiu, kad gatvėje kam nors ištiko bėda, prieinu, padedu. Mane taip vaikystėje mokė.
– Kaip pragyvenate – juk žmonės butelių dabar nebemėto?
– Yra tų butelių, tik reikia netingėti paieškoti. Nemiegi naktį – ir prisirenki.
Ir ne tik butelių. Konteineriuose ir mobiliųjų telefonų, ir įvairios aparatūros galima rasti. Aš juk miesto centre sukiojuosi.
Sakė, kad Lazdynuose žmonės daug gero į konteinerius suverčia, bet ten nebuvau.
Kiti benamiai gina konteinerius savo teritorijose, dėl to net karai vyksta. Bet aš manau, kad konteineriai nėra kieno nors nuosavybė. Apžiūrėjau aš – gali ir kitas apžiūrėti. Kuris greitesnis, tas ir turtingesnis.
Blogai tik tai, kad benamiai rausdamiesi išmėto šiukšles, todėl kai kuriuos pamokau taip nedaryti. Jiems aiškinu, kad anksčiau visi konteineriai buvo atviri, bet dabar ant jų atsiranda vis daugiau spynų.
„Kertate šaką, ant kurios sėdite“, – pamokau kiekvieną, kuris mėto šiukšles. Juk kam patinka priterštas miestas? Dėl to žmonės ir rakina konteinerius, o tai blogiau mums.
Sukarpė atviruką
A.Kibisovo paroda yra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos meno projekto „Padainuok man labanakt“ renginių programos dalis.
Šis dvišalis projektas siekia sudaryti galimybę asmenims, patiriantiems skurdą ir benamystę, užsiimti kūryba ir skatina bendradarbiavimą su profesionaliais menininkais.
Projekto „Padainuok man labanakt“ vadovė Ieva Petkutė su A.Kibisovu susipažino maždaug prieš metus. Ji prisiminė, kaip benamiui kartą padovanojo atviruką, o vėliau jį rado sukarpytą viename jo koliažų.
„Natūralu, kad jo aplinka turi didelę įtaką kūrybai. Vis dėlto menininkas randa terpę kūrybai ir tuomet, kai gyvenimas nelepina. Parodos autorius turi išskirtinę menininko nuojautą – forma, kompozicija, visuma, vizualaus pasakojimo dėlionė Andrejaus darbuose atsiranda natūraliai. Ir ši visuma nepalieka žiūrovo abejingo“, – tvirtino I.Petkutė.
