Tai vos 3 proc. valstybės atlygintos žalos, o tikimybė kada nors atgauti iš kaltininkų įsisenėjusias skolas vis menksta.
Kodėl taip beviltiškai stringa šis procesas? VK pirmiausia meta akmenį į Teisingumo ministerijos (TM) daržą, kad ši deda per mažai pastangų.
TM nepaneigė, kad išieškojimo efektyvumas menkas, bet puolė teisintis, kad jos kaltės čia nėra.
Geriau tvarkytis esą trukdo netobulos teisės normos, kitų valstybės įstaigų pasyvumas ir žalą padariusių asmenų nemokumas.
Labiausiai stebina, kaip beviltiškai prastai valstybė išsireikalauja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdininkų veiksmų, atlyginimą iš kaltininkų kišenės. TM išmokėjo nukentėjusiems asmenims ar įmonėms 4,2 mln. eurų, o susigrąžino vos 0,08 proc., kitaip sakant, visišką šnipštą.
Aiškinama, kad TM nieko padaryti negali, nes žalą sukėlusios valdžios įstaigos nesiima vertinti savo darbuotojų civilinės atsakomybės, o tuomet neįmanoma ir teisminiu keliu išieškoti iš kaltųjų, kad jie atlygintų valstybės patirtus nuostolius.
Ryškiausias pavyzdys – nelegalia statyba pripažinto, nors visus leidimus gavusio žuvies restorano Juodkrantėje atvejis.
Statinį turėjusiam nugriauti, bet jokių įstatymų nepažeidusiam savininkui teismas priteisė išmokėti daugiau kaip 1 mln. eurų kompensaciją.
Ministerija jau atlygino žalą, nors atsakovėmis byloje buvo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) bei Neringos savivaldybė. Pastaroji teigia, kad kaltininkų reikia ieškoti pirmiausia VTPSI kabinetuose, bet iš šios įstaigos – kone kapų tyla, o jokia kita institucija negali bylinėtis dėl žalos išieškojimo iš kaltų asmenų.
Vis dėlto galima klausti, kodėl TM nepriverčia valdžios įstaigų išsiaiškinti, kurie valdininkai savo sprendimais lėmė žalą ir nesiima teisinių veiksmų, kad jie ir papurtytų savo pinigines.
Atrodo, po VK audito vežimas staiga pajudėjo. Vyriausybė apsvarstė jau anksčiau sudarytos darbo grupės siūlymus, kaip būtų galima stiprinti materialinę atsakomybę viešajame sektoriuje.
Pirmiausia ketinama įtvirtinti nuostatą, kad žalos išieškojimas regreso tvarka yra privalomas, o ne galimas, kaip numato dabar galiojantys teisės aktai.
Skiriasi vos vienas teisinės nuostatos žodis, bet tai gali turėti didelės praktinės reikšmės. Mat kai įstaiga tik gali, bet neprivalo išieškoti žalos atlyginimo iš savo darbuotojų, dar reikia noro tai daryti, o jo dažnai pristinga, ypač jei kaltininkas – pats institucijos vadovas.
Todėl siūloma tokiais atvejais žalos išieškojimo pareigą perkelti ant įstaigos vadovą skyrusio asmens pečių – jei institucija pavaldi ministerijai, atsakingas būtų ministras, jei Vyriausybei – jos aparatas.
Kol kas tik iš vieno aukšto rango pareigūno priteistas žalos atlyginimas – iš buvusio vidaus reikalų ministro R.Palaičio. Jis neteisėtai atleido iš pareigų Valstybės tarnybos departamentui vadovavusį O.Šarmavičių, kurį teismas grąžino į darbą ir dar priteisė apie 40 tūkst. eurų už priverstines pravaikštas.
Prokurorai apskaičiavo, kad iš viso R.Palaičio veiksmais valstybei padaryta maždaug 62 tūkst. eurų žalos, ir prašė iš jo šią sumą išieškoti.
Teismas priteisė atlyginti gerokai mažiau, bet tai vis vien neturintis precedento atvejis. Tiesa, tuo metu R.Palaitis jau buvo atleistas iš ministro pareigų, o mušti puolusį būna daug lengviau.
Efektyviau išsireikalauti žalos atlyginimą iš kaltų valdininkų esą trukdo ir numatytas vos mėnesio terminas, per kurį įstaiga privalo kreiptis į teisėsaugą.
Paprastai išsiaiškinti kaltininką užtrunka ilgiau, ypač jei ir didelio noro tai daryti nėra, o vėliau jau įsigali senatis – telieka skėsčioti rankomis.
Dabar Vyriausybė ketina ilginti šį terminą iki trijų mėnesių. Tai sumažintų galimybę vilkinti laiką ir išsukti kaltininkus nuo atsakomybės.
Be to, norima suteikti įstaigai teisę tam tikrais atvejais priimti administracinį sprendimą dėl žalos ir išieškoti jos atlyginimą iš valdininko algos, nesikreipiant į teismą.
Suprantama, valstybė atlygina ne vien valdininkų veiksmais padarytą žalą. Net 43,3 mln. eurų išmokėjo Vaikų išlaikymo fondas, o iš savo atžalomis nesirūpinančių tėvų pavyko susigrąžinti vos 1,4 mln. eurų.
Bet ir išieškoti žalą mėginta tik iš trylikos procentų alimentų skolininkų. Jie dažnai būna išvykę į užsienį. Bet tai ne kliūtis iš jų reikalauti išlaikyti savo vaikus, nors, aišku, prireikia daugiau pastangų.
Sunku išieškoti žalos atlyginimą ir iš nuteistųjų už smurtinius nusikaltimus, nes jie arba būna įkalinti, arba niekur nedirba ir neturi nei pajamų, nei turto.
Žinoma, siūlomais teisės aktų pakeitimais visų šių spragų nepavyks užkamšyti.
Bet visuomenei itin svarbu, kad žalą dažniau būtų priversti atlyginti valdininkai, kurių veiksmai ar neveikimas ją ir sukelia. Ko gero, net ne valstybės susigrąžinami pinigai, o teisingumas čia turi didžiausią reikšmę.
