Pastaraisiais metais stebint tą milžinišką užsispyrimą, kurį demonstruoja kai kurie sostinės savivaldybės vadovai, iš kurių ypač išsiskiria vicemeras Gintaras Paluckas, bandau rasti atsakymą į klausimą: iš kur toks siekis vos ne buldozeriu prastumti idėją statyti paminklą vienam svarbiausių mūsų valstybės kūrėjų tegu ir istorinėje erdvėje, bet visiškai netinkančioje paminklui tokio masto istorinei asmenybei.
Absurdiška laikau ir tai, kad siekis statyti paminklą J.Basanavičiui vienintelėje išlikusioje didelėje erdvėje Senamiestyje, t.y. K.Sirvydo skvere, kuri lyg ir būtų tinkamiausia tam, yra pateikiama, kaip korupcija, kai tuo tarpu niekas nesiaiškina priežasčių, kodėl nuspręsta jį statyti, vis dėlto, automobilių stovėjimo aikštelėje.
Nekelia abejonių Vilniaus savaivaldybės vadovų argumentai, kad tai yra istorinė erdvė, nes buvusioje Miesto salėje ( dabar Lietuvos Filharmonija) 1905 m. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, o J. Basanavičius buvos vienas šio Seimo organizatorių. Pagaliau ir tai, kad šis Seimas deklaravo politinės lietuvių tautos valios tęstinumą.
Bet juk K.Sirvydo skveras irgi yra labai svarbioje istorinėje erdvėje. Čia pat namas, kur pasirašytas vasario 16-osios Aktas. Kuris sprendimas buvo svarbesnis? O, kaip žinia, J.Basanavičiaus vaidmuo, kad toks Aktas gimtų buvo vienas ryškiausių.
Pagaliau juk ne tik apie tai kalba. Kaip teisingai, kalba ekspertai nebijoję priešintis buldozerinei idėjai statyti paminklą J.Basanavičiui automobilių aikštelėje, tokioje suspaustoje erdvėje gali tikti tik biustas ar mažytis paminklas. Ant Lietuvos Filharmonijos kaba atminimo lenta apie Didįjį Vilniaus Seimą. Pastato viduje yra ir paminklas J.Basanavičiui. Trečias įamžinimo akcentas toje pat istorinėje erdvėje?
Be to, turėtume labai aiškiai suprasti: tokioje erdvėje įkištas paminklas tebus vienas iš kitų architektūrinių, skulptūrinių akcentų Vilniaus mieste, niekaip neprimenantis paminklo mūsų modernios valstybės vienam iš svarbiausių kūrėjų.
Visiškai palaikau bet kurias pastangas individualių asmenų ar verslo grupių, kurie jau pareiškė norą prisidėti, kad pagaliau Lietuvoje, bent jau, praėjus daugiau, nei 25 metams po Nepriklausomybės atstatymo, atsirastų paminklas J.Basanavičiui.
Kad jo iki šiol nebuvo mūsų valstybės sostinėje, tai yra didžiulė gėda. Bet statyti jį suspaustoje, tegu ir istorinėje vietoje ir padaryti šio paminklo statybą korupcijos bei ateinančių Seimo rinkimų klausimu, yra manau, nemažiau liūdnas reiškinys.
Šio straipsnio nebūčiau rašęs, jeigu ne Vilniaus savivaldybės skuba padaryti visus sprendimus iki rinkimų, nors rinkimai yra į Seimą, o ne į savivaldybės tarybą. Tačiau susidaro įspūdis, kad kaip tik dabar, prieš Seimo, rinkimus siekiama užsidėti sau paukščiuką, kaip valstybės patriotams, nežiūrint į visas tolesnes pasekmes.
Pažiūrėkime patys į datas, kokios paaiškėjo praėjusią savaitę Vilniaus savivaldybei, paskelbus, kad paminklas bus statomas aikštėje prieš Lietuvos Filharmoniją. Toks pareiškimas paskelbtas likus porai savaičių iki rinkimų. Atseit supraskite, atsirado ryžtingi, patriotiški politikai, kurie paminklą J.Basanavičiui, vis dėlto, pastatys.
Praėjusią savaitę surengė pirmą posėdį Vyriausybės suformuota J.Basanavičiaus paminklo sukūrimo ir pastatymo komisija. Skelbiama, kad dar viena komisija, bet Vilniaus savivaldybės vadovybės sudaryta, pradės veikti irgi netrukus. Į ją, kaip rašoma Vilniaus savivaldybės pranešime, pakviesti Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos dailės akademijos ir akademinės bendruomenės deleguoti ekspertai.
Įdomu tik tai, kokią nuomonę norės išgirsti iš šios komisijos Vilniaus savivaldybės vadovai, jeigu, kaip skelbta dar anksčiau, garsiausi Lietuvos ekspertai ir Kultūros ministerija, suvokdami, kad paminklas J.Basanavičiui tai ne politinių žaidimų objektas, o didelė atsakomybė valstybei, siūlė jį statyti ne suspaustoje tarp namų automobilių stovėjimo aikštelėje, o erdviame Vilniaus senamiesčio skvere.
Vis dėlto, matyt, Vilniaus savivaldybės vadovai yra tikri, kad iš šios komisijos ir į ją pasiūlytų ekspertų išgirs tokią nuomonę, kokios tikisi. Todėl numatyta, kad visą šią savaitę vyks viešas pasirengimas konkursui. Jo eigą, matyt, nušvies ir žiniasklaida. Politikai, stumiantys idėją statyti paminklą automobilių aikštelėje, dalys interviu. O likus keletui dienų iki Seimo rinkimų, t.y. spalio 3 d. numatyta ir oficiali konkurso paskelbimo data. Dar viena žinia Seimo rinkimuose dalyvaujantiems piliečiams.
Visus šiuos sprendimus tikrai buvo galima padaryti ir po Seimo rinkimų. ldomu tik tai, kad ir mūsų valstybės tarnybos, turinčios kovoti su korupcija, įsivėlė į šiuos politikų pasiūlytus žaidimus, paskelbusius paminklo J.Basanavičiui statybą vos ne vienu iš svarbiausių politinės korupcijos pasireiškimo reiškiniu mūsų valstybėje.
Būtent tokią žinią paskelbė prieš keletą savaičių iš apklausos Specialiųjų tyrimų tarnyboje išėjęs naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius. Jis tvirtino, kad visoje apklausoje, susijusioje su skandalinga istorija, kai pas ankstesnį liberalų lyderį Eligijų Masiulį, rasti 106 tūkst. Eurų, STT pareigūnus domino daugiausia tik tai, kaip šie įvykiai gali būti susiję su paminklo J. Basanavičiui statyba.
Politikai, žinoma, gali pateikti apklausų turinį STT rūmuose taip, kaip jiems patogiau, bet tada turėtų reaguoti pareigūnai, padarydami pareiškimą, kad juos domina visai kiti momentai šioje istorijoje. STT panašaus pareiškimo nepaskelbė.
Taip susidaro įspūdis, kad ir mūsų valstybės tarnybos, turinčios kovoti su politine korupcija, galvoja, kad vienu iš didžiausių šios blogybės pasireiškimo pavyzdžių, yra tai, kurioje vietoje stovės paminklas J.Basanavičiui. Visa kita tik smulkmenos.
Straipsnio pradžioje kalbėjau apie dvi galimas blogas visos šios istorijos su paminklo J.Basanavičiui statyba pasekmes. Dabar jas apibendrinsiu.
Pirmoji, pastačius paminklą J.Basananvičiui buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tegu ir iš naujo sutvarkytoje. Ateis kiti politikai ir jie supras, kad paminklas vienam iš svarbiausių mūsų nepriklausomos valstybės kūrėjų stovi netinkamoje vietoje, bet nieko jau negalės pakeisti. Negi statysi dar vieną paminklą? Be to, ir tinkamų erdvių, aikščių, skverų turime sostinėje ne tiek daug.
Antra, diskusijos apie korupciją, minint J.Basanavičiaus vardą, gali padaryti taip, kad ir šios asmenybės vardą ne vienas prisimins tik šio skandalo kontekste. Kyla tik klausimas, kodėl negalime padaryti bent tokių darbų, kaip J.Basanavičiaus paminklas ar Valdovų rūmai, neįpindami to į neaiškius interesus ar korupciją.
