Į jį nusitaikyti galėjo nebūtinai Seimo nario brolis. Bet kokiu atveju patyrę kinologai ranką prie širdies pridėję paliudytų, kad išdresiruotas, dar tarnybai paruoštas belgų aviganis negalėtų pulti praeivio, tuo labiau – šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti.
Vadinasi, skysta gynimosi teorija atpuola. Jei medžiojant pėdsekys šuo, apvilktas ryškiaspalve Valstybinės sienos apsaugos tarnybos liemene, buvo supainiotas su kengūra arba tigru, tai aišku, kad kinkadrebys buvo įkaušęs ir jau nė nesvarbu, kiek. Jei šunžudys nebuvo girtas, lieka dar keletas versijų, tarp jų – taip pasismaginta siekiant nuslėpti kontrabandos kelius.
Tačiau daugybė ramzių, pipirų, mėtų ir brisių, visai netarnybinių, nebūtinai veislinių, plačiajai visuomenei nežinant, kiekvieną dieną krenta arba lieka kentėti nuo išsiblaškėlių karštakošių arba sadistų. Ir jie nebūtinai yra Seimo narių giminaičiai, ir nebūtinai turi valdžios užnugarį. Vien kaip aršiai po sodų bendrijas išsikerojusi šunų nuodijimo tradicija: amtelėjo ne laiku ir ne vietoje, ir nėra ko daugiau toleruoti sargio kaimynystės.
Nestebina ir, kad šuns medžiotojas jau paleistas į laisvę. Jis kaltinamas viso labo svetimo turto sunaikinimu visuotinai pavojingu būdu. Tokiu atveju įstatymas numato baudą, areštą arba laisvės apribojimą iki penkerių metų.
Faktas, kad keturkojis jį auginančiam šeimininkui yra turtas. Beveik toks turtas kaip vaikas. Arba kaip brolis. Tačiau kodėl pas mus prieš gyvūnus naudojama agresija ir tyčinis susidorojimas su jais prilyginamas menkam nusikaltimui, tarsi būtų pasikėsinta ne į gyvą būtybę, o viso labo į daiktą? Jei išvis teikiamasi tirti tokių išpuolių atvejus?
Jau ne sykį rašiau: bausmės, dažniausiai apsiribojančios simboline pinigine bauda, keturkojų kankintojus tiesiog lepina ir skatina toliau mėgautis tokia kruvina užklasine veikla ir rodo pavyzdį dar dvejojantiems, žudyti ar ne.
O juk tyčinių gyvūnų skriaudėjų ir žudikų vieta turi ir gali būti tik dviejose vietose – arba kalėjime vienoje kameroje su pedofilais ir neįgaliųjų prievartautojais, arba užmiesčio sąvartyne su spygliuotu aptvaru, už kurio nusikaltėliui kaip raupsuotajam būtų užginta net nosį iškišti.
Tačiau visiškai aišku, kodėl į daromus nusikaltimus prieš keturkojus lietaus krašte net teisiniu ir valstybiniu lygiu žiūrima atsainiai ir pro pirštus lyg apgirtus. Jei lietaus ir upių krašto individas gali palyginti lengvai atsipirkti už neatsargų kito žmogaus kliudymą ir mirtiną sužalojimą, tai jam dar lengviau bus išsisukti nuo realesnės bausmės už kažkokio šuns nudėjimą, ir dar gal netyčinį. Tik pamanykit.
Kita vertus, Lietuvoje keturkojo gyvybė ir toliau bus niekinama, kol prie valdžios lovio bandys prasibrauti tokie gyvūnų žudikų užtarėjai kaip kažkoks tūlas Saulius Jančys, anksčiau pretendavęs į Tauragės miesto tarybą.
Ponas pažėrė nuodų į feisbuko erdvę. Na, nebent į jo asmeninį profilį įsilaužė arba šamaninio seanso metu į jo asmenį sklandžiai įsikūnijo ir jo reputaciją bandė sužlugdyti priešininkai. Arba žmona. Turbūt žmogus teisinsis taip.
Jei tai visiška klastotė, esmės vis tiek nekeičia. Daugybė žmonių Lietuvoje galvoja būtent taip. Taigi, tekstas neredaguotas: „ŠUO turi būti su pavadėliu. Nelauksiu kol jis kas, šausiu. O kokią komandą šuo gavo nežinai. Visada teikia būti Šalia. Pateisinu medžiotoją .“
Medikas, lindęs į valdžios žiedą, arba kalbantys nedorėliai jo vardu, atvirai kursto smurtą prieš gyvus sutvėrimus. Galima tik prognozuoti, kokias kruvino susidorojimo su naminiais gyvūnais bei jų globėjų teroro apraiškas skleis tokioms mintims pritariantieji, gavę valdžios galių.
Tarp kitko, prieš kelias dienas tapau vieno nedidelio konflikto liudininke Vilniaus Sapiegų parke, kuris paskelbtas tvarkingų šunų zona. Už trumpo pavadžio toliau nuo tako buvo laikomas didelis gauruotas keturkojis. Tasai sau ramiai tupėjo ir tingiai uostinėjo žemę.
Kai nuo pagrindinės trajektorijos nukrypo ir tiesiai į jį eiti nusitaikė akivaizdžiai apsvaigęs, ne visai pusiausvyras pilietis, šeimininkas, kaip ir privalu tokiu atveju, perspėjo arti nelįsti – taip jau gamta susiklostė, kad šuo nepakenčia alkoholio smarvės, o jei dar vaiką saugo, tai tampa ypač sargus. Praeivis pasirodė esąs taikus, atsitraukė.
Tačiau į pokalbį neprašytas įsikišo kitas dvikojis, išsukęs iš Antakalnio seniūnijos pusės. Pastarasis, tarsi būdamas parko savininkas, kaip utėlė puolė ant šuns šeimininko – ėmė skeryčiotis, liepė augintiniui uždėti antsnukį ir šelmiškai prisimerkęs pareiškė tamstą su tuo gauruotu pabaisa ilgai stebįs. Vyras pūtėsi čia visai netoli gyvenantis. Lieka spėlioti, ar tik ne Rudens gatvėje, ilgainiui sulipdžiusioje kregždučių partijos lizdą. Be to, vietinis pasigyrė kuriantis įstatymus.
Aš tuos įstatymus tik komentuoju. Bet galiu pasiūlyti štai ką – pats metas norintiesiems kandidatuoti į savivaldą ir Seimą įvesti privalomus paprasčiausius testus, pagal kuriuos būtų nustatoma, ar asmuo pajėgus ir įgalus dalyvauti rinkimuose.
Pradėti reikėtų nuo pradinės klasės lygio valstybinės kalbos ir gramatikos žinių patikrinimo. Teste būtų prašoma pažymėti teisingą atsakymą, kaip rašyti tą žodį – „ačiu“, „ąčiu“, „ačių“, „achių“ ar kitas variantas.
Taip pat galima būtų įtraukti ir sudėtingesnį klausimą apie veiksmažodžio „kąsti“ trečiojo asmens būsimojo laiko rašybą. Dar turėtų valdžiasiekys paaiškinti, kuo skiriasi „kas“ nuo „kąs“ bei „kišis“ nuo „kyšis“.
O paskutiniame etape, jei šiaip ne taip pavyko įveikti personalinę kalbos bei logikos pagrindų patikrą, svarbu būtų išsiaiškinti ir psichinę būsimojo kandidato būklę. Pavyzdžiui, kiek jo adekvatus santykis su gyvąja gamta ir apskritai aplinka.
Individas, trokštantis įstatymų leidėjo galios, turėtų apibraukti sau mieliausią atsakymą į šį klausimą: „Ką darytumėte, išvydęs pro šalį einantį šunį?“. Variantai: „sustočiau ir pradėčiau klykti“; „išsitraukčiau šautuvą ir nedvejodamas gyvį nudėčiau“; „pamanyčiau, kad tai karvė ir pulčiau bėgti kuo toliau“, „įrašykite savo pasiūlymą“.
