Vilniaus čigonų taboras – ilgametis sostinės valdžios skaudulys. Kartkartėmis iš jo iškeldinama viena kita šeima, sugriaunamas vienas kitas nelegalus namukas, tačiau, kaip sakoma: šunys loja, karavanas eina.
Čigonai tabore šaukia, kad jie niekam nerūpi, namus esą griauna, bet butų neduoda. Sostinės valdžia atkerta, kad reikalai juda į priekį, ir jau po kelerių metų žymiojo taboro nebus.
O kol taboras yra, galima suorganizuoti į jį ekskursiją. Tokią pramogą siūlo viena Vilniaus įmonių, kurios „arkliukas“ ir yra ekstremalūs pasivaikščiojimai.
Ekstremalumo išties yra. Pusantros valandos trukusio pasivaikščiojimo metu „eik tu n***“ išgirdome bent kelis kartus, dar kelis kartus sulaukėme ne visai džentelmeniškų lytinių santykių pasiūlymų ir galiausiai klausimo: „Ar nori į akį?“
Sakyti, kad tai bent kiek nustebino, būtų kvaila. Nebent žmogus visą gyvenimą gyveno Gedimino prospekte ar Pilies gatvėje ir nėra matęs net stoties uždarbiautojų.
Pastarųjų, beje, tabore irgi netrūksta. Tiesa, sutiktos damos buvo šiek tiek pavargusios. Nežinia, ar nuo amato, ar narkotikų, kuriuos, prisipažino, ką tik susileidusios.
Atostogauja tabore
Žemutiniame tabore sutikome ir emigrantų. „Anglijoje gyvenu. Atvažiavau atostogų ir galvoju – nemeluosiu sau, patraukiau į taborą“, – sakė pašnekovas. Vartoti jis pradėjo dar 2002 metais. Bet tikina susileidžiantis nedaug. „Pusę dozės. Tiek man užtenka“, – įtikinėjo vyras. Tiesa, sakė jau kitą dieną išvyksiantis atgal į Jungtinę Karalystę. Atostogos baigėsi.
Kuriam laikui jis nusprendė prisidėti prie ekskursijos dalyvių ir pats ėmėsi pasakoti, kur ir ką perka ar susileidžia žmonės. „Jis susileidęs, tai bus ramus, nebijokite“, – sakė ekskursijos vadovas apie mūsų naująjį draugą. Tiesa, gidas ir pats kažkada vartojo narkotikus, bet jau daug metų gyvena „švariai“.
Klientų tabore netrūksta. Jie turi savo kelius, kuriais esą traukia norėdami išvengti akistatos su policijos pareigūnais. Jų, beje, taip ir nesutikome. O štai klientai traukia iš visų pusių. Net būriais. Su lagaminais (gal dar vienas atvyko atostogų?).
„Mes iš tiesų į oro uostą, čia tik netyčia užklydome“, – šaukė kompanija. Tačiau net ir vaikiškai naiviam žmogui akivaizdu, kodėl jie traukia žemutinio taboro link. Šeši eurai, ir kaifas tavo. Tiesa, kaip atskleidė ekskursijos vadovas, gero produkto tabore nerasi.
„Koks ten heroinas. Jo tik maža dalis, daugiausia – žiurkių nuodai arba vaikiški vaistai nuo kosulio“, – tvirtino mūsų gidas. Tiesa tai ar ne, pabandyti noro neturėjome, nors „taškus“ mums parodė greitai.
Tiesa, jei atrodote kaip sostinės centro damutė ar „hipsteris“, važiuoti į taborą ieškant kaifo vis dėlto nederėtų. Gidas pasakojo esą jo draugas, atvykęs iš užsienio, apsivilkęs išeiginiais drabužiais, pabandė tai padaryti. Liko be pinigų, drabužių ir be kaifo. Nesėkminga diena, ne kitaip.
Tabore susirinkę narkomanai nesibodi rūbų ar batų atimti ne tik iš žioplų atvykėlių, bet ir iš perdozavusių draugų. „Kai vartoji, moralės normos neegzistuoja. Kartą vartojome trise. Vienas mūsų perdozavo. Tempėme jį už kojų kokius 150 metrų. Pavargome. Paskambinome policijai, kad atvažiuotų susirinkti. Tiesa, pasiėmėme draugo kepurę. Šalta buvo“, – pasakojo vienas pašnekovų.
„Ko čia atvykote?“
Vis dėlto narkomanai pasirodė esantys netgi labai mandagūs žmonės. Nė vienas nebandė kabinėtis, šaukti ar pulti.
Vaizdas keičiasi patekus į aukštutinį taborą, kur narkoturizmo bent jau iš pirmo žvilgsnio yra mažiau, tačiau tave iš karto pasitinka žodžiai: „Eikit n***, ko čia atvykot?“
Baisu? Sunku pasakyti, gal kai kuriems nuotykio draugams ir buvo. Vis dėlto akimirkomis tampa nejauku. Būtent tą akimirką, kai žvelgi į rūkančio ir tave keiksnojančio paauglio akis ir tikrai žinai, kad jis nesibodėtų tave išmesti iš taboro jėga.
Paauglių grupelė šaukia, keikiasi ir, atrodytų, trūksta labai nedaug, kad riba būtų peržengta. Tačiau to taip ir neįvyko. Sulaukėme tik kelių visai mažyčių akmenukų, paleistų į mūsų pusę.
Kita sutikta grupelė buvo truputį mandagesnė. „Kodėl valstybė mus čia palieka likimo valiai? Štai buvo namas, nugriovė. Žadėjo butą duoti, bet nedavė. Mes jau ir patys sutinkame griauti, bet kad tik būtų kur eiti“, – pasakojo prie laužo susėdusi kompanija.
„Nori buto – būk čigonu“, – kartą juokavo vienas mano kolega. Tenka sutikti, bent iš dalies.
Lankantis tabore užplūsta mažytis beviltiškumo jausmas. Panašiai, kaip nuvykus į slaugos ligoninės tam tikrus skyrius. Arba stebint politikų debatus bei rinkimų plakatus ir vaizdo įrašus – žinai, kad taip yra, kad blogai, netgi jauti gėdą, bet suvoki, jog tai niekur neišnyks.
Štai panašiai jautiesi ir tabore – problema sena, bet ji buvo, yra ir bus. Ne tik dėl to, kad trūksta politinės valios, pinigų ar policijos pareigūnų. Tiesiog pamatęs rūkantį dešimtmetį, kuris nesivaržydamas pavadins tave „miesto k***a“ ir pasiūlys pačiulpti, suvoki, kad problemos šaknys glūdi giliau. Trūksta integracijos? Be abejo. Kitas klausimas – ar netrūksta noro integruotis?
Taborų Lietuvoje tikrai ne vienas. Beveik kiekviename šalies kaimelyje yra po atskirą „taborą“, kur laisvai liejasi alkoholis, kaifas ar kas tik širdis geidžia. Socialiniai darbuotojai mina jų slenksčius, bet galiausiai vis tiek vienas kitas vaikas atsiduria šulinyje.
Ekskursijos į gūdžius socialinių problemų kamuojamus kaimus – nauja verslo idėja? „Juk vis tiek atvykote čia į mus pažiūrėti kaip į gyvūnėlius narve“, – sakė taboro gyventojai. Ir, matyt, neklydo.
