Būtų pernelyg drąsu teigti, kad ministrams nebuvo ko prikišti, bet patys parlamentarai pasistengė paversti interpeliaciją abejotino lygio politiniu šou. Kalbėti norėjo daugelis, o klausytis – nė vienas.
Kai ministrai atsakinėjo į interpeliacijos klausimus, juos parengusios opozicijos atstovai vaikštinėjo po salę, kažką aptarinėjo visiškai nekreipdami dėmesio į tai, kas kalbama iš Seimo tribūnos. Savo reikalais užsiėmė ir valdančioji dauguma, todėl salėje tvyrojo nuolatinis šurmulys.
Aišku, nei vieniems, nei kitiems nerūpėjo, ką sakys svarstomieji. Viskas nuspręsta iš anksto – opozicija naudojosi proga trimituoti, kad ministrai nusipelnė lėkti iš postų, o valdantieji – atvirkščiai – kartojo, kad jie verti pagyrimų.
Interpeliacija V.Baltraitienei vyko išvis be jokios intrigos, o J.Olekui – su šiokiu tokiu valdančiosios daugumos vidinių intrigų kvapeliu.
Mėginimai klibinti žemės ūkio ministrės kėdę buvo nugesinti iš karto – jos atsakymams į klausimus pritarė komisija ir šią išvadą didžiule persvara patvirtinus Seimui nė neprireikė rengti slapto balsavimo.
Toks valdantiesiems patogiausias scenarijus užbuksavo J.Oleko atveju, nes specialioji komisija nepritarė jo atsakymams, bet turbūt ne todėl, kad jis Seimo nariams būtų atrodęs nuodėmingesnis nei V.Baltraitienė.
Krašto apsaugos ministrui kiek atsirūgo tai, kad jo partijos lyderio premjero A.Butkevičiaus pastangomis buvo atleistas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovas J.Milius.
Mat Seime ėmė socialdemokratams kerštauti „tvarkietis“ P.Gražulis, kuris ir siejamas su J.Milių ištikusiomis bėdomis dėl „Judex“ koldūnų.
Parlamentaras svaidėsi grasinimais, kad jei atleidžiamas VMVT vadovas, visko gali nutikti ir J.Olekui. Tad būdamas interpeliacijos komisijos narys „tvarkietis“ pasistengė, jog pritrūktų balsų pritarti atsakymams.
Bet tuo intriga ir pasibaigė. Valdantieji nusprendė nerizikuoti per slaptą balsavimą ir sutartinai jį ignoravo. Pasekmės – ministro atstatydinimui pritarė vos 33 Seimo nariai, o reikėjo net 71 balso.
Galima pasvarstyti, kodėl tvirtą daugumą turintys valdantieji balsavo kojomis. Matyt, tai irgi lėmė artėjantys rinkimai, nes jų išvakarėse politikai neretai suvedinėja visokias sąskaitas ir gali elgtis neprognozuojamai.
Tačiau ko verta opozicija, jei sugeba surinkti vos 33 interpeliacijai pritariančius balsus? Negalėdama ko nors realiai nuveikti visą energiją ji sutelkė tik į patriukšmavimą.
Vargu ar tai padarė įspūdį piliečiams, kurių daugumai jau seniai įgriso tokie beprasmiai politikų pasistumdymai, įdomūs nebent jiems patiems.
Žinoma, tai nereiškia, kad iš viso nevertėjo kreipti dėmesio į ministrus galbūt kompromituojančius faktus.
Bet taip pat akivaizdu, jog iš paskutiniųjų stengtasi viską išpūsti arba savaip aiškinti. Tai taikytina tiek opozicijai, tiek valdantiesiems.
Antai akis bado A.Butkevičiaus saviškiui J.Olekui ir nelaikomam savu J.Miliui taikyti dvejopi standartai. Nors net dalis įtakingų socialdemokratų ragino krašto apsaugos strategą trauktis dėl šventos ramybės, premjeras jį tvirtai užstojo krūtine, nepabūgęs nė ministro galvos reikalavusios prezidentės.
Tuo metu J.Milių premjeras skandino net pasitelkdamas pamėgtą D.Grybauskaitės ginklą – slaptą specialiųjų tarnybų pažymą. Tokiomis ne kartą buvo talžoma ir ši Vyriausybė.
Veikiausiai tokį elgesį nulėmė premjero noras nukreipti dėmesį nuo J.Oleko ir numaldyti aistras aukojant VMVT vadovą. Be to, ir A.Butkevičiaus asmeninis autoritetas jau buvo pastatytas ant kortos, kai paragino J.Milių atsistatydinti, o šis nesutiko.
Šiaip ar taip, visuomenei buvo privalu konkrečiai paaiškinti, kas vyksta. Juolab pats J.Milius iki šiol kategoriškai tvirtino esąs nekaltas.
Tik atleidus VMVT direktorių ir nerimstant šio sprendimo sukeltiems ratilams, vakar premjeras pareiškė, kad tarnybos vadovas vienų įmonių nebausdavo už pažeidimus, nors kitos panašiais atvejais sulaukdavo nuobaudų.
Gal ir taip, bet susidaro įspūdis, kad J.Miliaus atleidimas iš anksto buvo nulemtas politinių priežasčių ir ieškota tik preteksto.
J.Olekas – politikas ir gali netekti portfelio, net jeigu nėra jokių kaltės įrodymų.
Kita vertus, likus vos pusantros savaitės iki Seimo rinkimų interpeliacija ministrui jau neturėjo jokios praktinės reikšmės, o valdymo sumaištis galėjo praversti nebent rinkėjų balsus medžiojančiai opozicijai, bet ne Lietuvai.
Keblesnis – J.Miliaus atvejis. Jis ne politikas, o valdininkas ir gali savo atleidimą ginčyti teisme.
Pavyzdžiui, buvusiam vidaus reikalų ministrui R.Palaičiui, nepagrįstai atleidusiam Valstybės tarnybos departamento vadovą O.Šarmavičių, jau teko atlyginti dalį jam priteistos žalos – 15 tūkst. eurų.
Kam teks pakratyti savo piniginę, jei teismas pripažins J.Miliaus atleidimą neteisėtu?
