Emigravusius žydus į Lietuvą grąžino gėlių kvapas ir akmenys

Neseniai paminėta žydų genocido aukų atminimo diena, liudijanti per Antrąjį pasaulinį karą įvykusią tragediją, kai prieš 75 metus, 1941-aisiais, buvo pradėta sistemingai naikinti Lietuvos piliečius – žydus litvakus. Deja, aktyviai talkinant ir daliai lietuvių, vokiečių naciai sunaikino 90 procentų mūsų bendrapiliečių.

L.Kaplanas (kairėje) ir A.Vinokuras tėvyne pasirinko Lietuvą.<br>V.Ščiavinsko ir T.Bauro nuotr.
L.Kaplanas (kairėje) ir A.Vinokuras tėvyne pasirinko Lietuvą.<br>V.Ščiavinsko ir T.Bauro nuotr.
L.Kaplanas mokė groti JAV elito atžalas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
L.Kaplanas mokė groti JAV elito atžalas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ne visiems litvakams patiko gyventi Izraelyje.<br>G.Šiupario nuotr.
Ne visiems litvakams patiko gyventi Izraelyje.<br>G.Šiupario nuotr.
L.Kaplanas didžiuojasi aukšto JAV pareigūno autografu.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
L.Kaplanas didžiuojasi aukšto JAV pareigūno autografu.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 3, 2016, 8:54 PM, atnaujinta May 11, 2017, 1:08 PM

Tai skaudūs, bet gerai žinomi faktai. Mažiau žinoma, kad po holokausto likusių gyvų litvakų gretas baigė išretinti alija – masinė žydų emigracija į istorinę tėvynę – Izraelį. Žydai į Izraelį masiškai  pradėjo vykti 1971-aisiais, prieš 45 metus, kai tarptautinės bendruomenės spaudžiama SSRS valdžia, grieždama dantimis ir nenoriai, žydams pravėrė geležinius vartus į laisvąjį pasaulį. Sovietų okupuotą Lietuvą paliko šimtai talentingų gydytojų, mokslininkų, menininkų.

Hipių epochos maištininkas

Paradoksas, tačiau ne visi Lietuvą palikę žydai pritapo istorinėje tėvynėje ir netgi ramiose, turtingose Vakarų šalyse. Nors ten buvo susikūrę geras gyvenimo sąlygas, dalis jų širdyje liko būtent litvakais ir grįžo į šalį, kurios trauka jiems buvo stipresnė, nei bibliniais laikais Pažadėtoji Žemė, Palestina.

Žydų emigracijos ir sugrįžimo dramą gerai atspindi Lietuvos literato, režisieriaus, aktoriaus, 64 metų Arkadijaus Vinokuro ir pasaulinio pripažinimo sulaukusio pianisto, verslininko Leono Kaplano likimai.

„Aš džiaugiuosi, kad žydai atkūrė savo valstybę. Žaviuosi Izraeliu, bet mano Tėvynė – vienintelė, tai – Lietuva. Aš esu žydų kilmės lietuvis. Į Izraelį aš ir dauguma ano meto litvakų išvykome tik todėl, kad norėjome sprukti iš sovietinio kalėjimo“, – tikino A.Vinokuras.

Jis gimė ir augo Kaune, dvasiškai brendo tais laikais, kai šis miestas buvo tapęs neformalaus hipių judėjimo, pasižymėjusio aiškiomis antisovietinėmis nuostatomis, centru.

„Aš labiau save suvokiau kaip kosmopolitą, hipį, o ne kaip žydą. Ne, teoriškai žinojau, kad esu žydas, bet tai nebuvo pasiekę mano sąmonės. Augau nežydiškoje, nesionistinėje aplinkoje. Mano draugai buvo hipiai, kaip ir aš“, – prisiminė A.Vinokuras.

Jis teigė beveik nepatyręs antisemitinių išpuolių, tik kartą jį, 12 metų berniuką, bendraamžis kaimynas piktai pavadino: ei, tu, žyde.

„Nelabai supratau, kodėl jis taip sako. Tik suvokiau, kad nori mane įžeisti. Tai ir puoliau muštis“, – dabar su šypsena prisiminė A.Vinokuras.

Jis artimai bendravo su anuomet legendine pogrindinio roko grupe „Raganiai“, 1969-aisiais įstojo į Modrio Tenisono pantomimos teatro trupę.

Maištauti linkusį jaunuolį 1971-aisiais pričiupo sovietų slaptoji tarnyba – KGB.

„Maža, kad nukirpo plaukus. Tardytojai uždarė į metalinę spintą ir pradėjo ją visaip vartalioti, trankyti. Buvo pažeistas stuburo slankstelis, iki šiol jaučiu traumos padarinius“, – prisiminė buvęs Kauno hipis.

Jaunuolis dalyvavo po Romo Kalantos susideginimo (1972-ųjų gegužę) Kaune kilusiose riaušėse, už tai buvo vėl uždarytas į kalėjimą.

Izraelyje jautėsi svetimas

Pašalintas iš Maskvos teatro instituto (GITIS) ir iš Juozo Gruodžio muzikos mokyklos, jaunuolis niekur negalėjo įstoti mokytis, rasti darbo.

A.Vinokuro motina viena augino tris vaikus, materialiai jai buvo sunku, o padėti nebuvo kam: artimi giminės, draugai – žuvę genocido mėsmalėje. Moteris paprašė leidimo išvykti į Izraelį. Pagal tarptautinius įsipareigojimus Maskva turėjo leisti žydams emigruoti, bet tai darė nenoriai, vilkindavo laiką, ieškodama įvairių dingsčių.

Buvo statomos ne tik politinės ir biurokratinės, bet ir finansinės užtvaros. Kaip prisiminė A.Vinokuras, už leidimą išvykti asmeniui be aukštojo išsilavinimo reikėjo sumokėti 1 tūkst. rublių, turintiems aukštąjį išsilavinimą – 5 tūkst. rublių. Palyginkime: vidutinė alga to meto sovietinėje Lietuvoje siekė apie 140 rublių.

Po ilgų tampymų po sovietines institucijas šeimai 1975-aisiais buvo leista išvykti. Į Izraelį jie keliavo per Austriją, pirmoji pažintis su Vakarų pasauliu buvo Vienoje. Tai, ką A.Vinokuras ten patyrė, suprasti gali tik sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje gyvenęs žmogus.

„Mums akys ant kaktos iššoko, pamačius tokią gausybę valgių. Vaisiai, bananai! Jogurtai! Apie tokius skanėstus net nebuvome girdėję! O atvykę į Izraelį gavome butą su altana. Įsivaizduokite, 90 kvadratinių metrų, o iki tol Kaune 4 asmenų šeima glaudėmės 16 kvadratinių metrų bute. Tai atrodė kaip stebuklas“, – prisiminė pašnekovas.

Tačiau materialūs džiaugsmai greitai pradėjo blėsti, kūrybinės raiškos ir politinė laisvė tapo savaime suprantamu dalyku. A.Vinokuras gretai pajuto, kad Izraelis – šauni valstybė, tačiau – ne jo namai.

„Aš vis dėlto buvau europietis iki kaulų smegenų, o Izraelis, nepaisant vakarietiško visuomenės modelio, – vis dėlto Rytai, Palestina. Pagaliau, aš nebuvau sionistas, aš – kosmopolitas“, – teigė A.Vinokuras.

Izraelyje jis susipažino su pirmąja žmona, žydų kilmės švede. Atlikęs būtinąją karo tarnybą Izraelio kariuomenėje, A.Vinokuras su žmona išvyko į Švediją. Skandinavijos šalyse jis mokėsi aktorinio meno, teatro režisūros. Kaip aktorius ir režisierius jis sulaukė plataus pripažinimo, rengė gastroles po Europos šalis.

Tačiau Lietuvos ilgesys jo nepaliko. Tik atrodė, jog grįžti į šalį, kurią suprato esant savo tikrąja Tėvyne, bus neįmanoma. Visi išvykusieji iš SSRS automatiškai buvo įrašomi į valstybės išdavikų sąrašus.

Atvėrė Lietuvą švedams

Tačiau A.Vinokuras ir emigracijoje ėmėsi lietuviškos veiklos – 1979 metais tapo Švedijos lietuvių bendruomenės atstovu Pasaulio lietuvių kongrese Vokietijoje.

Prasidėjus Atgimimui jis pagaliau galėjo atvykti į Lietuvą. Vietoj raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu jau plevėsavo trispalvė, vilnijo dainuojantys mitingai.

A.Vinokuras energingai ėmė megzti Sąjūdžio ryšius su Švedija, atkūrus nepriklausomybę įsteigė Stokholme Lietuvos informacijos centrą, kuris tapo Lietuvos ambasada šioje Skandinavijos šalyje. Dirbo vertėju Lietuvos kariškių mokymuose Švedijoje.

„Iš tiesų jau Sąjūdžio laikais širdimi grįžau į Lietuvą. Nors gal iš esmės nebuvau iš jos išėjęs. Vaikščiojau po Vilniaus, Kauno grindinius. Girdėjau, kaip akmenys man kalbėjo – ir lietuvių, ir jidiš kalbomis. Priminė ir genocido siaubą, bet priminė ir puikius draugus, hipišką jaunystę. Kalbėjo, kad čia mano šalis, kad aš esu litvakas, taigi ir žydas, ir lietuvis tuo pačiu metu“, – prisiminė menininkas.

Po 1990-ųjų A.Vinokuras savo antrajai žmonai, lietuvei, netikėtai pareiškė: grįžtame į Lietuvą. Visam laikui!

Lietuvoje tuo metu buvo ypač sudėtingas laikas – taupant elektrą aptemdytos gatvės, retai būdavo karšto vandens, tuščios parduotuvių lentynos. Juolab kad į Vilniaus gatves dar buvo įsigėręs sovietinių tankų žlegėjimas. O Švedijoje A.Vinokuras uždirbo labai neblogai, buvo susikūręs geras gyvenimo sąlygas.

Nusibodo nuvalkiotos klišės

Litvakas pripažino, kad pasiryžęs grįžti į Lietuvą girdėjo nuostabos balsų ir net priekaištingų klausimų. Esą, juk ten skurdus kraštas, gali sugrįžti sovietai. Ir kaip gali žydas gyventi šalyje, kurioje buvo masiškai naikinami jo tautiečiai?

„O kaip gali žydai gyventi Vokietijoje, juk ten buvo ne mažiau baisu? Gyvena juk, ir gerai gyvena. Jei atvirai, man nusibodo spekuliacijos holokausto tema. Taip, apie tai reikia pasakyti tiesą ir padėti tašką. Jokiu būdu neužmiršti, kas įvyko, bet ir nedraskyti žaizdų, nesišvaistyti kaltinimais ir neprimesti atsakomybės už genocidą lietuvių tautai“, – tvirtino jis.

2002 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu A.Vinokurui išimties tvarka už nuopelnus Lietuvai buvo suteikta pilietybė. Menininkas visa galva pasinėrė į kūrybą ir į dramatiškas Lietuvos aktualijas.

Paprašytas palyginti aliją, 8-ojo dešimtmečio litvakų emigraciją su dabartine lietuvių emigracija iš jau laisvos Lietuvos, A.Vinokuras sakė, jog tai tik išoriškai panašūs, bet visiškai skirtingų paskatų nulemti reiškiniai.

„Panašesnė yra tik etninių lietuvių emigracija iš Lietuvos 1944–1945 metais, kai žmonės bėgo nuo artėjančios sovietų armijos. Jie gelbėjosi nuo vergijos. Lietuva tada neteko inteligentijos žiedo. Žydai litvakai taip pat veržėsi pabėgti iš kalėjimu virtusios šalies. Lietuvių emigracija iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos jau buvo kitokia. Kitokia moralinė motyvacija, tai – ekonominių pabėgėlių karta. Iš laisvos Lietuvos išvyko per 80 tūkstančių žmonių, tarp jų gabių, aktyvių, kurie galėjo kurti savo Tėvynę teisingą, ekonomiškai stiprią.

Suprantu, kad buvo sunku, trūko darbo vietų, maži atlyginimai, klestėjo korupcija, vagystės. Bet juk jie galėjo nebėgti, o dirbti, kovoti, kad tokių blogų dalykų nebūtų. Man skaudu ir pikta skaityti emigrantų komentarus internete, kur jie dergia Lietuvą, vadina korumpuota šalimi, nevykėle. Bet ar ir jie neatsakingi už tai, kad taip įvyko? Dabartiniai emigrantai – dvasiškai silpni žmonės. Talentingi, bet silpni. Jie neturėjo drąsos apginti savo šalies nuo savęs pačių. Nuo savo bailumo. Nesmerkiu jų, neturiu moralinės teisės smerkti. Tik konstatuoju faktą“, – apibendrino A.Vinokuras.

Remontavo sovietų elito butus

Vilnietis litvakas Leonas (Liova) Kaplanas taip pat pasitraukė iš Lietuvos SSR su didžiąja žydų emigracijos banga. Ir taip pat grįžo į išsilaisvinusią Lietuvą tuo laiku, kai giminės ir draugai jam šiukštu patarė negrįžti.

Tačiau jo istorija – šiek tiek kitokia, bet ne mažiau dramatiška. Ir – su pikantiškais prieskoniais.

Kitaip nei A.Vinokuro, L.Kaplano gyvenimas sovietinėje Lietuvoje iki emigracijos buvo ramus. Muzikai gabus jaunuolis mokėsi groti pianinu, augo neblogai aprūpintas.

Jo tėvas, baigęs architektūros studijas, dirbo meistru. Jį kviesdavo remontuoti butus ano meto „konjunktūriniai“ menininkai ir Lietuvos komunistų partijos CK vadovai. „Tėvas buvo pakviestas daryti remonto Justo Paleckio, tuometinio formalaus LSSR prezidento, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, namų M.K.Čiurlionio gatvėje. Tada pirmąkart pamačiau, kaip atrodo židinys. Tėvas pažinojo daug įtakingų žmonių, bendravo su legendiniu operos solistu Kipru Petrausku“, – nuotrupomis iš vaikystės prisiminimų dalijosi L.Kaplanas.

Jis su tėvais ir vyresniuoju broliu gavo leidimą ir 1972 m. išvyko į Izraelį. Tai buvo metas, kai į istorinę tėvynę plūdo žydai iš viso pasaulio, ypač iš SSRS.

Griuvo mitai apie Izraelį

„Izraelis tada buvo kitoks nei dabar. Tai buvo iš esmės socialistinė visuomenė, nebuvo didelių turtinių skirtumų. Dauguma – vargo pelės, emigrantai“, – teigė L.Kaplanas.

Jis papasakojo iki šiol mažai žinomų detalių, kaip istorinėje žemėje kūrėsi Lietuvos žydai. Jie gaudavo būstus ir pašalpas įsikurti, tačiau L.Kaplanas paneigė mitą, jog atvykėlius Izraelyje vietiniai žydai visada sutikdavo išskėstomis rankomis ir apipildavo gėrybėmis.

„Atvykėliams pirmuosius trejus metus buvo leidžiama įsigyti po vieną daiktą iš akcizinių prekių sąrašo be akcizo mokesčio. Tai – automobilį, buitinę techniką, nes šioms prekėms Izraelyje buvo taikomi dideli akcizo mokesčiai. Senbuviai į mus, repatriantus, skersakiavo. Pavydėjo lengvatų“, – pasakojo L.Kaplanas.

Jo karjeros istorija iš šaknų griauna mitus ir stereotipus apie žydus: esą jie turtingi iš prigimties, pinigai jiems byra iš dangaus kaip dangiškoji mana, tarpusavyje yra sektantiškai solidarūs.

L.Kaplanas nutarė išvykti į JAV, tapti profesionaliu pianistu. Jo kišenėje tebuvo 430 JAV dolerių: paramos iš sunkiai besiverčiančių tėvų nenorėjo prašyti, o ir išdidumas neleido.

„Amerikoje niekas ant lėkštutės nepadėta. Teko vaikščioti sudilusiais batais, prisikimšus į juos kartono. Pasitaikydavo, jog sumuštinius valgydavau užsidaręs tualete, kad kiti studentai nematytų, kaip skurdžiai gyvenu“, – savarankiško gyvenimo pradžią prisiminė dabar žymus pianistas, sėkmingą verslą Vilniuje turintis litvakas.

Sulaukė pripažinimo Amerikoje

Sėkmė L.Kaplanui pradėjo šypsotis palengva. Padėjo žydiškas verslumas ir lietuviškas atkaklumas.

„Gyvenime neužtenka talento, reikia mokėti save parduoti“, – dalykiškai paaiškino pianistas.

Jis pradėjo už mažą kainą mokyti pasiturinčių amerikiečių vaikus groti pianinu. Po kurio laiko jo mokiniais tapo JAV elito atžalos. Iki šiol L.Kaplanas išsaugojo vieno dolerio banknotą, ant kurio – įspaudas su to meto JAV Iždo sekretoriaus parašu, toks pat parašas, autografas su padėka užrašytas ant banknoto aukšto Amerikos pareigūno ranka.

L.Kaplanas  atvirai prisipažino: ilgą laiką nejautė jokio ilgesio, sentimentų Lietuvai.

„Tiesą sakant, Lietuvą prisimindavau retai. Sovietinė santvarka man nekėlė gerų jausmų. Prisimindavau tik pajūryje užuostą kopų, muilinių gubojų kvapą. Jis man siejosi su jūra, laisve“, – sakė jis.

Pajūrio gubojos kvapas

Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje paskutiniojo SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo reformos atlaisvino totalitarinio režimo varžtus. Į JAV atvažiuodavo muzikantų iš Lietuvos. Iš jų L.Kaplanas sužinojo apie „perestrojką“ (pertvarką) ir demokratinius sąjūdžius sovietinėse respublikose, taigi ir Lietuvoje.

„Štai tada labai stipriai pajutau gubojų kvapą. Pasidarė smalsu, kaip atrodo Lietuva? Draugai amerikiečiai sukiojo pirštus prie smilkinio, sakė, bene tu kvailas, ten sovietų tankai siautėja!“ – prisiminė L.Kaplanas.

Tačiau nepriklausomybę neseniai paskelbusi, pereinamojo laikotarpio krizę išgyvenanti Lietuva jį pasitiko anaiptol ne gubojų kvapu.

„Pirmasis įspūdis buvo dvejopas. Vilnius skendėjo trispalvių vėliavų jūroje, visi kalbėjo apie laisvę. Bet veidai atrodė sovietiškai niūrūs, visur aplinkui dvokė. Visur – viešajame transporte, parduotuvėse. Susidarė įspūdis, jog vilniečiai nežino, kas yra dezodorantas“, – prisiminė L.Kaplanas.

Tik vėliau jis sužinojo, jog tuo metu Lietuvoje retai būdavo tiekiamas karštas vanduo, o sovietiniai dezodorantai smirdėjo blogiau už neprausto kūno kvapą.

„Tačiau stulbino mažos kainos. Tik už 70 dolerių surengiau prašmatnią vakarienę anuomet prabangiausiame Vilniaus restorane. O parduotuvių lentynos – tuščios. Ir tuomet sukirbėjo noras kažką duoti šiai šaliai, kurioje gimiau, užaugau. Nors JAV gyvenau labai gerai, pajamos siekė 150 tūkstančių dolerių per metus. Bet nusprendžiau rizikuoti, nes supratau: kad ir kokia ekonomiškai skurdi anuomet buvo Lietuva, tai – mano Tėvynė“, – sakė litvakas.

L.Kaplanas iš pradžių tik už 30 tūkstančių JAV dolerių Gedimino ir Vasario 16-osios gatvių kampe įsigijo patalpas ir atidarė madingų drabužių ir batų parduotuvę „Of Brodway“.

Po kelerių metų pianistas nusprendė visam laikui grįžti į Lietuvą. Vilniečiai turėtų prisiminti Gedimino prospekte buvusią jo indų ir aksesuarų parduotuvę „Egoistas“ – Kalėdų laikotarpiu prie vitrinų langų čia stovėdavo tikros balerinos. Dabar tokio paties pavadinimo interjero salonas įsikūręs „Ozo“ prekybos centre.

„Dažnai girdžiu klausimą: kodėl grįžau į Lietuvą? Sąžiningai atsakysiu: ne vien dėl sentimentų, ilgesio. Taip, sentimentai, muilinės gubojos kvapas turėjo įtakos. Bet buvo ir kitų priežasčių. Pagrindinė galbūt ta, kad mes, litvakai, smarkiai skiriamės nuo kitų kraštų žydų. Litvakų kitoks identitetas, jiems Tėvynė, Pažadėtoji Žemė, labiau yra Lietuva, o ne Izraelis ar Amerika“, – svarstė muzikantas ir verslininkas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.