Tačiau vien pažadų ir reklamų nepakanka. Norintieji ketveriems metams užsitikrinti šiltą Seimo nario kėdę yra kviečiami ir į debatus. Tiesa, ne visiems debatai baigiasi smagiai.
Internete ir socialiniuose tinkluose vienas po kito plinta vaizdo įrašai, kuriuose kandidatai – tokie, kokių savęs matyti nenorėtų. Debatų metu kai kuriems kandidatams sunkiai sekasi suregzti sakinį, jie nesugeba atsakyti į jiems pateiktus klausimus, o paprašyti pasakyti paprastą sakinį užsienio kalbomis, kuriomis nurodė kalbantys, įstringa ir sutrinka.
„Lietuvos ryto“ televizijoje debatus vedanti Daiva Žeimytė sakė, kad stengiasi ne tik parodyti kandidatų žinias, bet ir atskleisti jų asmenines savybes, ir neslėpė kartais pagalvojanti: „O, Dieve, kur tu, žmogau, eini?“
– Seimo rinkimai jau visai ant nosies. Kokį įspūdį susidarėte apie kandidatus po debatų?
– Visokių įspūdžių būna, vieną dieną vienokių, kitą – kitokių. Šiuose debatuose matome vienmandačių apygardų kandidatus, tad mano tikslas yra tas asmenybes, kurias žmonės rinks, atskleisti kiek įmanoma įvairiapusiškiau. Siekiu parodyti jų kompetencijas, tai, ką išmano, kokios jų žinios apie valstybės valdymą. Aišku, skirtingose apygardose yra skirtingi kandidatai – pasyvesni, aktyvesni, vienur įdomesnės asmenybės, kitur – na, negaliu sakyti, kad vidutinybės, bet tai žmonės, kurie neturi labai didelių ambicijų. Jų visokių buvo, jau net nebepamenu.
Tačiau turiu tikslą, kad šie debatai nebūtų nuobodūs ir kad kandidatai atėję ne skaitytų partijų programas, kas yra lengviausia, o diskutuotų, parodytų save, atskleistų savo tiek geras, tiek blogas savybes, kurias – renkasi patys.
Šiaip bendras įspūdis, kad šie rinkimai yra įdomesni nei buvo savivaldos rinkimai, kurių metu irgi rengiau laidas. Tuomet buvo gal 40 laidų, tai iš regionų atvažiavę kandidatai išvis buvo tokie pilki. Šiemet ateina ir žinomų žmonių, ir tiesiog spalvingesnių kandidatų.
– Debatų laidų jau buvo nemažai, o iš jų sumontuoti vaizdo įrašai sklando internete, socialiniuose tinkluose. Juose matyti, kad kai kuriems kandidatams sunkiai sekasi atsakyti į jūsų klausimus. Gal buvo kokių nors atvejų, kurie jums itin įsiminė?
– Žinoma, tokių yra. Jaunimo dėka internete atsirado garsusis filmukas, ištrauka iš debatų su moterimi, Tvarkos ir teisingumo partijos kandidate Jonavos apygardoje. Jame atrodo, kad aš tiesiog egzaminuoju ją, tačiau taip išėjo dėl to, jog pusantros valandos, kiek trunka debatai, aš, kaip sakoma, turėjau ją traukti už liežuvio. Čia jau buvo tas momentas, kai kantrybė išseko galutinai, nes juk ne man to reikia, ji nori būti Seimo nare, ne aš. Žinau, jog aš pati, kaip rinkėja, kaip mokesčių mokėtoja, sumoku už to kandidato eterio laiką ir manau, kad jei jau žmogus nusprendžia eiti į Seimą, turėtų būti pasiruošęs bent jau kalbėti. Nesakau, kad viską reikia išmanyti, bet stovėti ir klapsėti akutėmis arba tik paskaityti partijos programą daug išmonės nereikia.
Tą kandidatę visą laiką tempiau už liežuvio, nes jai, tarkime, priklauso kalbėti minutę, o ji pakalba 15 sekundžių ir stovi. Aš juk žinau, kad visiems skirtas vienodas laikas, tai vis jai kokius nors papildomus klausimus uždavinėjau ir galų gale buvo tas momentas, kai pagalvojau: „Na, kiekgi galima?“
O šiaip, ateina ir įdomių, ir „labai įdomių“ žmonių. Būna tikrai margų asmenybių, būna tokių, kai tikrai nesuprantu, iš kur pas juos tiek drąsos ir kaip jie apskritai pasiryžta tokiam žingsniui. Juk reikės valstybę valdyti, o ne pyragus kepti.
Kai kurie yra visai be išsilavinimo, nebaigę nė vienos aukštosios mokyklos arba nemokantys nė vienos užsienio kalbos. Galime sakyti, kad užsienio kalbos nemokėjimas nėra kažkoks esminis momentas, dėl kurio žmogus negalėtų kandidatuoti į Seimą, nors žinau, kad jaunam rinkėjui šis dalykas labai svarbus.
Tokiu atveju svarbiausia sąžiningai pasakyti – na, nemoki, tai nemoki, o gal yra tik kokios nors kalbos pagrindai. Bet jie išsijuosę į biografijas prirašė po tris ar keturias kalbas, o kai reikia ką nors pasakyti – išeina nekas.
– Minėjote trūkusią kantrybę. Ar dažnai taip nutinka?
– Viena žurnalistinio darbo pusių yra valdyti savo kūno kalbą ir akivaizdžiai nereaguoti, nes tai jau būtų subjektyvu. Aš stengiuosi per daug nedūsauti ar kitaip rodyti emocijas, jei matau, kad žmogus kalba ne į temą.
Tiesiog kantriai klausau, jei reikia, perklausiu ir antrą ar trečią kartą, pasakau, kokį klausimą uždaviau ir kad atsakinėtų į jį, o ne į kitą, kad kalbėtų apie vieną ar kitą dalyką. Kažkaip stengiuosi valdyti save. Aišku, būna momentų, kai pagalvoju: „O, Dieve, kur tu, žmogau, eini?“
Manau, kad rinkimų debatai yra vienos mažiausiai žiūrimų televizijos laidų, nes tai dažniausiai yra toks nuobodus kalbėjimas, kai pasiima kelis popieriukus, kuriuose surašyta partijos programa, ir juos skaito, o toks skaitymas – labai nyku.
Per visas laidas, kiek turėjau, didžiąją dalį tų programų jau mintinai išmokau, nes jose visose kalbama apie tą patį. Dažnai sulaukiu nuomonių, kad per griežtai su kandidatais kalbu, kad spaudžiu juos, bet aš manau, jog mūsų, žurnalistų, darbas yra parodyti kandidatą iš visų pusių, kad žmonės žinotų, ką renka, kad nepirktų katės maiše.
Su kolegomis, kurie pluša rengiant debatus, labai daug dirbame, labai stengiamės apie kandidatus surinkti kuo daugiau informacijos – kas apie jį rašyta, ką blogo ar gero padarė, teistas ar ne, kur galėtų dirbti pagal turimas kompetencijas, kad būtų jo atsakymai, o ne tik partijos programa. Juk visos programos iš esmės yra apie tą patį.
– Galbūt kuri nors partija išsiskyrė originaliausiais kandidatais?
– Taip, yra tokia partija, nesisteminė, tai – Lietuvos liaudies partija. Joje visi kandidatai labai spalvingi, tikrai išskirtiniai. Čia ne mano vienos nuomonė – tą patį sako ir rengiantys debatus, ir kiti kandidatai, ir žiūrovai. Jie labai kategoriški ir net, sakyčiau, kraštutiniai.
– Ar galima sakyti, kad dalis kandidatų tiesiog nusikalba?
– Nesakyčiau, kad nusikalba, tiesiog nežino tam tikrų dalykų. Aišku, tikrai buvo nusišnekėjimų, pavyzdžiui, jau nepamenu, su kurios partijos kandidate kalbėjome apie alkoholizmo, alkoholio prieinamumo mažinimą ir kaip reikia kovoti su šia problema. Ji suko, suko ir galiausiai taip išsuko, kad reikėtų, kaip sakė, kvalifikuotą alkoholį pardavinėti vaistinėse, kaip kokį vaistą. Būna, kad supainioja, kas Lietuvoje atsako už užsienio politiką, ir t.t.
– Palyginus tuos, kurie neturi reikalingų žinių, ir tuos, kurie turi, kaip manote, kurių yra daugiau?
– Galiu pasakyti iš asmeninės pozicijos, nes pati esu rinkėja, esu pilietiška ir manau, kad balsuoti būtina, nors esu labai sutrikusi, kaip ir daugelis žmonių. Pas mane kandidatų buvo jau kelios dešimtys, bet iš visų jų balsuočiau už tris. Ir tai apie vieną, apie kurį galvojau kaip apie argumentuotai ir pragmatiškai kalbantį žmogų, sužinojau dalykų, kurie man labai nepatiko. Pasirinkimas iš tikro skurdokas. Gal žmonėms, kurie tiek nesidomi politika, paprasčiau.
– Žmonės dažnai skundžiasi, kad nėra už ką balsuoti. O kaip jūs manote, ar yra?
– Situacija iš tikro sudėtinga, bet rinkti reikia ir tikrai reikia rinkti atsakingai. Labai siūlau rinkėjams panagrinėti, kas tai per žmonės, nebalsuoti aklai, nebalsuoti dėl to, kad gražus vyras ar simpatiška moteris, kad žada utopinius dalykus, nes tam tikri pažadai yra neįgyvendinami, nebalsuoti dėl to, kad dar kartą žada didinti pensijas.
Reikia žiūrėti, ką žmogus nuveikė gyvenime, kas jis toks, kokie jo darbai. Mes avansu suteikiame teisę ketverius metus valdyti mus ir mūsų valstybę, o tai juk labai rimti dalykai. Nuo šių žmonių priklauso absoliučiai visas valstybės ir mūsų, kaip piliečių, gyvenimas.
Niekas nesako, kad žmogus turi išmanyti ir žinoti viską, bet tada nereikia meluoti. Manau, kad rinkėjui reikia labai atidžiai žiūrėti, stebėti, ką jo apygardos kandidatai kalba, ką jie veikia, kas jie tokie, ar turi patirties. Neabejoju, kad visko yra išmokstama, ir nereikia, einant į Seimą, visiškai visko mokėti, bet žmogaus asmeninės savybės yra pačios svarbiausios, nes parodo, kaip rimtai žmogus nusiteikęs.
