A.Komskio, vieno iš keturių brolių Komskių, telefonas nuolat tyliai vibravo. Bet jau kelias dienas jis atsiliepia ne visiems.
„Jeigu nebūčiau Komskis, tokio triukšmo nebūtų“, – ištarė kiek sutrikęs skandalo herojus, prieš savaitę medžioklėje vienu šūviu patiesęs tarnybinį pasieniečių šunį Ramzį, sekusį karštais kontrabandininkų pėdsakais.
56 metų A.Komskis – mažiausiai žinomas iš brolių Komskių – jis neturi savo verslo, gyvena daugiabučiame name Šilutėje.
„Esu žvejys“, – ištarė įtakingų politikų brolis, dirbantis žvejybos įmonėje laivavedžiu.
„Lietuvos ryto“ laida „Patriotai“ buvo vienintelė, kuriai A.Komskis patikėjo savo versiją.
Šovė, nes žiauriai išsigando
A.Komskis teigė, kad tą vakarą miške buvo aštuoniese – juodu su broliu Zenonu ir dar šeši medžiotojai.
Jis į medžioklės lapą savo pavardę įrašęs priešpaskutinis.
Medžioti ketinta labai trumpai – nuo 18 val. iki 19 val. 30 min. Laimikis turėjęs būti briedis.
Kiti medžiotojai grobio laukė bokštelyje, o jis pasirinkęs medžioklę sėlinant.
– Jūs šunį pamatėte atbėgantį iš priekio? – „Patriotų“ žurnalistė paklausė A.Komskio.
– Taip. Keliuku tiesiai iš priekio, ten dar toks vingiukas.
– Kodėl jis jums pasirodė grėsmingas?
– Tuo momentu aš stovėjau.
Šautuvas ant peties, aš klausausi, žvalgausi į vieną pusę, į kitą. Ir staiga pamatau šunį.
Jis ramiai bėga, tad aš į jį nekreipiu dėmesio, stoviu kaip stovėjęs.
Ir tik prasmukęs pro eglutės šakas jis staiga pasikeitė: iššiepęs nasrus pasileido tiesiai į mane.
– O kaip jūs spėjote nusiimti nuo peties šautuvą?
– Aš nežinau, kaip spėjau. Šuo artėjo greitai lėkdamas šuoliais ir urgzdamas.
Aš instinktyviai, jau išsigandęs, pamaniau, kad tai vilkas.
Dingtelėjo mintis: būsiu papjautas, ir tuoj prisiminiau šautuvą.
– Tai koks atstumas buvo tarp jūsų ir šuns, kai šovėte?
– Kai pamatavo, paaiškėjo, kad buvo belikę 11 metrų.
– Jūs labai išsigandote?
– Labai. Jeigu pasakyčiau – žiauriai, ir tai būtų mažai.
Brolis mėgino įspėti
A.Komskis prasitarė, kad brolis Zenonas mėgino jį įspėti, kad miške buvo sutikęs pasieniečius: „Brolis norėjo man paskambinti ir pasakyti, kad sutiko pasieniečius, bet ryšio nebuvo.“
– Pareigūnai buvo su tuo pačiu šunimi?
– Taip, bet brolis anksčiau buvo juos sutikęs.
– Ir nieko neįvyko? Tas šuo nepuolė jūsų brolio?
– Jis mašinoje buvo. Nežinau, reikėtų paklausti.
Iškart atsiprašė pareigūno
Kiek ankstėliau kalbėdamas telefonu A.Komskis dėstė kitą versiją: esą šuo Ramzis jo brolį net grybštelėjęs.
– Jus sulaikė iškart miške?
– Taip, ir išsivežė. Iš karto, kai pamačiau, kad tai pareigūno šuo, atsiprašiau jo, kiek galėjau, aš nesiartinau prie jo...
Buvau toje vietoje, iš kurios šoviau, išiminėjau šovinius, kad nebebūtų ginkle.
– Koks jūsų šautuvas?
– Graižtvinis.
Kada pamatė pasienietį?
Iš A.Komskio pasakojimo ir žurnalistinio eksperimento įvykio vietoje galima teigti, kad jau rengdamasis šauti medžiotojas galėjo matyti ir šunį, ir jo šeimininką – pasienietį.
– Aš šoviau tiesiog instinktyviai žemyn, na, ne visai taip, jau traukdamasis... – painiai kalbėjo A.Komskis.
– Jūs šovėte žemyn?
– Neturėjau laiko taikytis, nes šautuvas buvo ant peties. Šoviau, ir viskas.
Ir tuo metu už šuns per tas pačias egles pamatau žmogų. Jis jau skersai kelią pereina, į kitą vėžę. Tada pastebėjau liemenę, bet žmogaus liemenę.
– Pagal jūsų pasakojimą, pasienietis iš karto po šūvio atsirado toje vietoje.
Jis buvo čia pat prie šuns?
– Taip.
– Kodėl nesigynėte šautuvu kaip lazda?
– Taip besimosikuodamas galėjau netyčia nušauti pareigūną.
Pasieniečiai netiki
A.Komskis aiškino, kad šuo iš pradžių ramiai bėgo ristele, tačiau kai pro kelio posūkį dengusias šakas pamatė medžiotoją, puolė urgzdamas ir šuoliais.
„Patriotų“ filmavimo grupė įvykio vietoje nerado eglių, kurių šakos driektųsi taip, kad iš pradžių uždengtų medžiotoją nuo šuns.
Jeigu A.Komskis sako tiesą, o aukščiausios kategorijos tarnybinio šuns elgesys staiga pasikeitė, tam turėjo būti priežastis.
Gal šuo gynė šeimininką – pasienietį, nes A.Komskis nusitaikė į jų abiejų pusę?
Pasieniečiai neigė A.Komskio versiją, kad šuo puolė, ir tvirtino, kad pareigūnas savo akimis matė, kaip jo augintinį pakirto kulka.
„Jis sakė pamatęs, kaip šuo pakilo į orą ir krito negyvas“, – šuns Ramzio šeimininko žodžius persakė jo kolega.
Beliko tik spėlioti
Pasak A.Komskio, pasienietis prie savo šuns atsirado iškart po šūvio: „Jis pribėga prie šuns ir sako, kad čia – čempionas, kad ėjo karštais pėdsakais, gaudė nusikaltėlį. Tai aš ir supratau, kad mane ir palaikė nusikaltėliu.“
– O jūs girdėjote ką nors? Ar šuo buvo siundomas? – paklausėme A.Komskio.
– Jokių komandų nebuvo. Jokių žodžių.
Medžiotojas negalėjo paaiškinti, kodėl puikiai dresuotas šuo, kurį pasieniečiai vesdavosi į susitikimus su moksleiviais ir kuris jau kelerius metus tarnavo pasienyje, staiga jo akivaizdoje tapo nevaldomas.
– Gal jis įpratęs, kad nusikaltėliai bėgtų, o čia stovi kažkas, – spėliojo A.Komskis ir pripažino, kad tuo metu miške buvo visiškai šviesu.
Rikošeto versija kabo ore
Trečią kartą prisimindamas šūvio momentą A.Komskis jau teigė, kad šovė ne į šunį, bet į žemę: „Aš ne į šunį šoviau, o žemyn, ir kulka paskui buvo prie šuns.
Kaip jinai ten atsidūrė, tiesiog neįsivaizduoju.
A.Komskis aiškino manąs, kad kulka pirmiausia pataikė į žemę arba į pakelės medį, o nuo jo atšokusi smigo į šuns krūtinę.
Galima spėti: tai bus A.Komskio gynybos versija – nelaimingas atsitikimas.
„Patriotai“ nufilmavo įvykio vietą ir kalbėjosi su ten iškart po šūvio atvykusiais pasieniečiais: jokių kitų kulkos pėdsakų (ant žemės ar ant medžių) nebuvo užfiksuota.
Savo kaltės nemato
„Aš manau, kad šiuo momentu geriausiu atveju būčiau reanimacijoje. Reikėtų toje vietoje pabūti, pamatyti, kaip atrodo šuoliais pradedantis bėgti pasišiaušęs šuo, pasikeičiantis ir puolantis“, – rausdamas ir nemirksėdamas išgąstį vaizdavo A.Komskis.
Paklaustas, kaip šuo galėjo pasišiaušti, jei buvo su liemene, medžiotojas patikslino, kad pasišiaušusi nuo įsiūčio buvo Ramzio galva.
A.Komskis guodėsi iki šiol sapnuojąs košmarus: „Šiąnakt mane dar puolė tris kartus. Šokau iš lovos. Šiandien jau gėriau vaistų.“
Tačiau paklaustas, ar dar eis į mišką, medžiotojas tokios galimybės neatmetė: „Turbūt negreitai. Gali ir visaip būti, visaip būna šitame gyvenime.“
Jis patikslino, kad jo šautuvas paimtas tik ištirti. Kol kas niekas nesikėsina ir į jo medžiotojo bilietą. Dar A.Komskis prisiminė, kad yra sykį nušovęs pasiutlige sirgusį pririštą šunį.
Apuosto, tačiau nepuola
Pagėgių pasienio rinktinės vado pavaduotojas Gintautas Šarauskas tvirtino, kad medžiotojai tą kartą neįspėjo pareigūnų, kad eina medžioti pasienio zonoje. Tai nėra privaloma, tačiau neretai taip daroma.
Jis sakė, kad kasmet jų saugomame ruože grybauti, uogauti ar medžioti gauna leidimus apie 7000 žmonių, bet toks atvejis, kai tarnybinis šuo apkaltinamas užpuolęs žmogų, – pirmas.
Rinktinės vyriausiasis kinologas Marius Ausiukevičius „Patriotams“ paaiškino, kad pasienio apsaugai treniruojami šunys ieško bet kokio žmogaus pėdsakų, o juos aptikę ar sutikę miške žmogų jį apuosto, bet be komandos nesiima jokių veiksmų, net neloja.
Pasieniečiams sunkiai įtikima atrodo A.Komskio versija, kad šuo Ramzis žmogų puolė, kai šis ramiai stovėjo.
„Ramzis buvo aukščiausios kategorijos tarnybinis šuo“, – aiškino M.Ausiukevičius, o jo kolega „Patriotams“ patvirtino, kad prie nušauto šuns liemenės buvo prisegtas pavadis.
Likus kelioms dienoms iki žūties, Ramzis su savo šeimininku bendravo su moksleiviais ir demonstravo jiems dresūros triukus.
Sąžinę prislėgė šešiolikmečio žūtis
A.Komskis nenoromis prisiminė dar vieną incidentą, įvykusį prieš 10 metų.
Tada plaukdamas motorine valtimi jis kirto maudynių vietą, kurioje žaidė vaikai.
A.Komskiui pavyko įrodyti, jog jis nėra kaltas dėl to, kad valties sraigtas mirtinai sužalojo upėje nardantį 16-metį jaunuolį.
„Su ta nelaime aš gyvenu kiekvieną dieną. Tai skaudus įvykis – nelaimingas atsitikimas, – dėliojo žodžius A.Komskis.
Vyras aiškino, kad jau buvo toli nuo nelaimės vietos, kai paskambino jį nuplaukiantį matęs liudininkas ir pakvietė sugrįžti, nes vienas vaikinas neišniro.
– Mačiau toje vietoje besimaudančius vaikus. O aš pasisukau kita upės puse. Vaikai prašė padaryti bangų. O pasirodo, kad jie ten nardė. Ir jis buvo panėręs, nebuvo matyti.
– Ir užkliudėte jį sraigtu?
– Taip, sraigtu giliai kabinau.
– Jums buvo pateikti kaltinimai?
– Taip, tačiau po to panaikino, nes ekspertai nustatė, kad tai nelaimingas atsitikimas.
– Tėvai neprotestavo?
– Ne, niekas neprotestavo.
– Jūs sumokėjote?
– Taip padengiau laidotuvių išlaidas. Ir kiekvienais metais du kartus – per Visus Šventuosius ir žūties dieną – einu į kapines ir nešu gėlių.
