„Darbo inspekcija padarė išvadą, kad Ūkio ministerijoje dirbau savavališkai, tai kodėl neiškvietė policijos ir neišmetė?“ – anuomet pečiais gūžčiojo pašnekovė ir stebėjosi, kad jos atvejį tyrę VDI specialistai čia neįžvelgė nelegalaus darbo atvejo.
Teismo sprendimą skųs
Ketvirtadienį jos byloje teismas paskutinį žodį tarė teismas. „Kol kas nesu susipažinusi su teismo sprendimu išsamiai, jį nagrinėju, bet teismo sprendimas – ne mano naudai. Toks sprendimas sukuria tam tikrą precedentą – nesijaučiu mūsų valstybėje saugi. Pati teismo formuluotė kelia daug klausimų ir ketinu jį skųsti. Mano skundas buvo atmestas dėl senaties, teismas pačią senatį tarsi išskyrė į dvi dalis ir nepripažino nepertraukiamų darbo santykių.“
Pašnekovė teigė nusivylusi ne tik pačiu teismo sprendimu, bet ir tam tikromis teisminėmis procedūromis. „Kilo įtarimų dėl šališkumo, kreipiausi dėl teisėjos nušalinimo į teismo pirmininką, bet šis prašymas buvo atmestas bei man nurodyta, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis man gresia maždaug 6 tūkst. eurų bauda. Jau tada pamačiau, kad mano teisės suvaržytos. Iki pat pabaigos tikėjau teismo nešališkumu abiem šalims“, – kalbėjo buvusi Ūkio ministerijos darbuotoja.
Buvusią ministerijos darbuotoją nustebino ir tai, kad senaties priežastimi tapo tai, jog teismas ignoravo, jog tam tikrą laikotarpį situaciją tyrė Valstybinė darbo inspekcija ir teigė, kad šis tyrimas nėra pakankamai svari priežastis terminų atstatymui byloje, nors ši institucija vykdė tyrimą dėl nelegalaus darbo ministerijoje. Tiesa, vėliau, kitoje nuosprendžio dalyje, minėtos institucijos pateiktomis išvadomis jau remiamasi.
Teisme – šypseną keliantys liudijimai
Teisme liudijo ministerijos specialistai, buvęs tiesioginis I.V.Užukukytės vadovas ūkio viceministras Gediminas Onaitis. Liudijimuose skamba tokios frazės, kaip kad ekspertė „sutiko padėti ministerijai ir toliau pasibaigus sutarčiai“, „daugeliu atvejų ji viską darė savo iniciatyva ir nelabai ko prašyti reikėjo, pagrindinis užsiėmimas buvo ilgalaikių darbo išmokų fondo administravimas“.
I.V.Užukukytei tokie viceministro teiginiai kėlė šypseną: „Tokie liudijimai puikiai parodo aukšto rango ministerijos pareigūno atsakomybės supratimą, kai dirbama prie socialinio modelio, kuriamas išmokų fondas, o viceministras teigia, kad asmuo galėjo dirbti arba nedirbti. Juk tai biudžeto skaičiavimas, koncepcijos ir įstatymo projekto rengimas, susitikimai su socialiniais partneriais...“
Prie darbo kodekso projekto ir ilgalaikių darbo išmokų fondo rengimo taip pat dirbęs verslininkas Danas Arlauskas teisme teigė visuomet manęs, kad I.V.Užukutytė yra ministerijos darbuotoja: „Visada buvau įsitikinęs, kad tai jos pagrindinė veikla, ir ją identifikavau kaip ministerijos atstovę, kuriai patikėta kuruoti šį klausimą.“
Darbo krūvis buvo didelis
Teismui I.V.Užukukytė pateikė ministerijos darbuotojų elektroninius laiškus, kuriuose užfiksuota, kaip šie tariasi, kad papildomą krūvį reikia skirti būtent jai. Viename rašoma, kad I.V.Užukukytei baigus darbą projekte reiks ieškoti asmens, kuris galėtų kuruoti Darbo kodekso klausimą. Netrukus ir pati pašnekovė sulaukė pasiūlymo pasilikti dirbti ministerijoje.
„Iš pradžių apie galimybę dirbti ministerijoje užsiminė Vidinio departamento direktorius Osvaldas Šmitas, o paskui tai pasiūlė ir viceministras G.Onaitis. Santykiai su vadove visuomet buvo geri, darbe labai stengiausi laiku atlikti užduotis, bet sunerimau 2015-ųjų spalį, kai kalbėdamas su manimi jis puolė rištis batų raištelius. Juk taip žmonės nesielgia iš pagarbos pašnekovui.
Iš tiesų į mano klausimus, kada būsiu įdarbinta, nereagavo“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad pasibaigus darbo sutarčiai projekte jai nereikėjo atiduoti darbo priemonių ar užleisti kabineto, o darbas prie Darbo kodekso projekto vyko labai intensyviai, darbo krūvis buvo itin didelis.
