„Aš atsimušiau į sieną“, – pripažino pernai apjuodintas V.Gedvilas. Vakar jis pranešė, kad Vilniaus apygardos teismas paliko galioti prokurorų sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl slaptųjų pažymų skandalo.
Šio teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Taigi politikas Lietuvoje jau pasinaudojo visomis galimybėmis išsiaiškinti, ar šalies vadovams slaptas pažymas pateikusios specialiosios tarnybos nepažeidė įstatymų.
Tiesa, Seimo pirmasis vicepirmininkas neatmetė galimybės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, nes vienoje nutarčių apygardos teismas konstatavo, kad prokuroro nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, turi trūkumų – dalis teiginių remiasi prielaidomis.
Daugiau kaip prieš metus prezidentė Dalia Grybauskaitė kategoriškai pareiškė: teisėsaugos pateikta slapta informacija apie V.Gedvilą yra tokia bloga, kad net neleidžia svarstyti šios kandidatūros į švietimo ir mokslo ministrus.
Tuo metu premjeras Algirdas Butkevičius teigė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) medžiaga neužkerta galimybės skirti „darbietį“ ministru.
– Kone metus aiškinotės, kuo buvote įtariamas ir kaip atsirado tos slaptosios pažymos.
Ar ką nors sužinojote? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Gedvilo.
– Man taip ir nepavyko sužinoti, kokia mane kompromituojanti informacija buvo pateikta šalies vadovams ir kuo ji pagrįsta. Prokurorai to nesiaiškino. Susipažinęs su STT medžiaga prokuroras tik nurodė, kad ji buvo surinkta teisėtai.
Gal ir taip. Bet kodėl žvalgybos priemonėmis surinkta informacija, kad ir kokia ji būtų – teisinga ar išgalvota, buvo paviešinta?
Kodėl ji pateko į rankas tiems, kuriems neturėjo patekti?
Į šiuos klausimus liko neatsakyta. Negana to, prokuroras analizavo ne slaptose pažymose nurodomą informaciją apie mane (STT taip ir nesutiko jos išslaptinti), tačiau vertino tai, kas buvo pateikta viešumoje.
Jis padarė prielaidą, kad viešai apie mane paskelbta informacija galbūt yra teisinga ir galėjo būti žinoma ne tik ją surinkusiems pareigūnams, bet ir kitiems asmenims, todėl bausti kaip ir nėra ko.
Teismas atkreipė dėmesį, kad savo nutartį nepradėti ikiteisminio tyrimo prokuroras grindė prielaidomis. Todėl, manau, tai gali būti pagrindas kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Svarstome, ar verta pasinaudoti šia galimybe.
– Bet lyg ir abejojate, ar verta toliau ieškoti teisybės? Nuleidote rankas?
– Aš nuėjau visus kelius, kuriuos buvo įmanoma nueiti, pasinaudojau visomis teisinėmis galimybėmis. Iš pradžių kreipėmės į STT, kad ji paviešintų apie mane turimą ir šalies vadovams pateiktą informaciją.
Tarnyba atsisakė tai padaryti, ir man iki šiol nėra žinoma, kokia informacija sutrukdė man kandidatuoti į ministrus.
Dar kone metus užtruko, kol iš kitų kriminalinės žvalgybos institucijų, kurioms įstatymai suteikia teisę rinkti apie savo piliečius informaciją, surinkome atsakymus, kad mano atžvilgiu žvalgybinės priemonės nebuvo taikytos.
Niekuo nesibaigė ir kreipimasis į prokuratūrą. Ji atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, ir teismas paliko tokį jos sprendimą. Tad beliko Strasbūro teismas. Tariuosi su teisininkais, kaip elgtis.
Vis dėlto tokiu atveju atsakovu taptų Lietuvos valstybė. Bet juk ne valstybė kalta, kad dalis jos įstatymų netobuli ar dviprasmiškai traktuojami, o politikas, jau nekalbu apie eilinį pilietį, teisiškai negali apsiginti nuo jo atžvilgiu taikomų neteisėtų priemonių.
– Kam turite daugiausia priekaištų dėl situacijos, į kurią pernai patekote?
– Kalti politikai, per daugelį metų nesugebėję sukurti tokių teisinių mechanizmų, kurie užkirstų kelią galbūt neteisėtiems specialiųjų tarnybų veiksmams.
Deja, aš tapau jų taikiniu. Buvau apkaltintas ir neturėjau galimybės apsiginti. Aš nei tada žinojau, nei dabar žinau, kuo konkrečiai esu kaltinamas. Tai nenormalu ir taip neturėtų būti.
Manau, kiekvienas turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turi turėti galimybę gintis.
– Ar nenusivylėte, kad iš viso pradėjote šį procesą? Kaip manote, kodėl jums vis dėlto taip ir nepavyko sužinoti, kuo buvote kaltinamas?
– Kad ir kaip būtų, manau, jog pasielgiau teisingai, ir, ko gero, esu vienintelis, kuris ėmėsi visų įmanomų įstatyminių priemonių siekdamas išsiaiškinti, kokiu pagrindu apie mane buvo renkama žvalgybinė informacija. Bent jau pabandžiau.
Taip pat visi galėjo įsitikinti, jog aš nebijojau, kad STT paskelbtų tų pažymų turinį. Priešingai – pats to siekiau, nes žinau, kad nieko neteisėto nesu padaręs, elgiuosi sąžiningai ir laikausi įstatymų. Tos pažymos niekinės. Manau, būtent dėl to jos ir toliau slepiamos.
Tokia situacija stebina ir piktina. Jau kiek anksčiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pripažino, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas turi labai daug trūkumų, o kai kurios jo nuostatos netgi prieštarauja Konstitucijai.
Viena vertus, įstatymas tarsi numato galimybę sužinoti, kuo buvau įtariamas ir kas man užkirto kelią kandidatuoti į ministrus, bet realybėje viskas kitaip, nes tai priklauso nuo žvalgybos institucijos valios – nori atskleidžia, nori – ne.
Tokiu atveju galimybės teisinėmis priemonėmis gintis tampa labai ribotos. Aš tuos teisinio reglamentavimo trūkumus patyriau savo kailiu. Nors turiu teisę dirbti su slapta informacija, negaliu sužinoti, kuo buvau įtariamas.
Dar vienas paradoksas – slaptos pažymos man užkirto kelią į ministrus, bet leidimas dirbti su slapta informacija nebuvo atimtas.
Ką tai rodo? Kad surinkta žvalgybinė medžiaga nebuvo verta rimtesnio tyrimo. Ji apskritai turėjo būti per tam tikrą laiką sunaikinta.
Esu politikas, todėl mano situacija yra nepavydėtina, – esu mušamas, tačiau net nežinau, už ką. Kai esi padaręs kokį nors pažeidimą, bent žinai, nuo ko ir kaip gintis. O šiuo atveju ant manęs buvo išpiltas kibiras purvo, bet nepalikta jokios galimybės apsivalyti.
– Tvirtinate, kad esate nekaltas, bet to įrodyti lyg ir negalite. Kodėl taip yra?
– Neturiu priekaištų prokurorams ar teisėjams – jie rėmėsi dabartiniu teisiniu reglamentavimu, kuriame matyti prieštaravimų ir kurie turės būti pašalinti.
Vis dėlto stebiuosi STT veiksmais. Jos pareigūnai kūrė pažymas, kurios niekam nerūpėjo, kol nebuvau kandidatas į ministrus. Dar keisčiau, kad jos buvo ištrauktos man nusprendus pretenduoti į žemesnį postą.
Kodėl mano tariamos nuodėmės netrukdo eiti Seimo vicepirmininko pareigų? Kiek laiko tos pažymos gulėjo kieno nors stalčiuje?
Esu įsitikinęs, kad jeigu surinktos informacijos nepakanka tyrimui pradėti ir pareikšti įtarimus žmogui, ji neturėtų tapti vėzdu, kuris ištraukiamas, kai to kam nors prireikia.
Tačiau neatmetu, kad mano atveju buvo remiamasi ne tik slaptomis pažymomis.
Kilus triukšmui dėl mano kandidatūros, matyt, Prezidentūrą pasiekė ir įvairūs anoniminiai skundai, kažkodėl kilo abejonių dėl mano disertacijos.
Ar buvo vadovaujamasi ir anoniminiais skundais? Gaila, bet to sužinoti irgi nepavyko. Atsisakius pradėti tyrimą, neliko galimybių to sužinoti, o teismai apsiribojo prokurorų patikinimu, esą mano atžvilgiu žvalgybos priemonės buvo taikomos teisėtai.
Tebūnie. Bet kas trukdo pareigūnams aiškintis, kaip slapta informacija pateko į viešumą? Juk tai neteisėta.
Prokuroras nurodė neturįs pagrindo teigti, kad ją atskleidė asmenys, kuriems ši informacija tapo žinoma dėl jų tarnybos ar profesijos.
Atseit viešai paskleista informacija apie kažkokią mano nakvynę viešbutyje, bernvakarį galėjo būti žinoma ir kitiems su manimi privačiai bendravusiems asmenims.
Tačiau tai yra tik prielaidos, kaip ir prokurorų vertinimas, kad ši informacija galbūt yra teisinga.
Aš galiu kiek noriu aiškinti, kad visa tai prasimanymai. Bet vėlgi tik spėliodamas, kad būtent ši informacija yra tose pažymose. O iš tikrųjų taip ir liko neaišku, ar turėčiau gintis nuo šių išgalvotų nuodėmių, ar nuo ko nors daugiau.
Jeigu žinočiau, kad STT tikrai užkliuvo mano bernvakaris, ištraukčiau segtuvą su kvitais, kada ir už ką mokėjau.
Būdamas Seimo pirmininkas aš puikiai supratau, jog esu viešas asmuo ir negaliu leisti, kad kas nors padengtų mano sąskaitas.
Tačiau nei prokurorams, nei teismams mano segtuvas neįdomus.
Iš pirmų lūpų
Stanislovas Liutkevičius
V.Gedvilui atstovaujantis advokatas
„Jeigu nori kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, V.Gedvilas turi susipažinti, kas yra toje pažymoje. O iki šiol nė viena institucija jam to neleido, nors Kriminalinės žvalgybos įstatymas lyg ir numato tokią galimybę. Todėl susidarė užburtas ratas.“
Artūras Paulauskas
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas
„Problemą padėtų išspręsti grupės Seimo narių parengtos Korupcijos prevencijos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymų pataisos, kuriomis, be kita ko, siūloma numatyti, kad į valstybės vadovams teikiamas pažymas būtų įrašomi duomenys tik apie pretendentų daromus arba padarytus nusikaltimus.
Dabar galiojančiame Korupcijos prevencijos įstatyme sakoma, kad teikiant informaciją apie asmens patikimumą skiriant arba svarstant kandidatūrą į kokias nors pareigas pateikiama įslaptinta informacija dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos.
Iš šio straipsnio formaliai reikia suprasti, kad turi būti informacija apie jau daromą arba padarytą nusikaltimą, bet praktikoje dažnai pasitaiko, jog informacija yra tik apie pirminius žvalgybos duomenis. Jie nei patikrinti, nei pasiaiškinti, bet jau gula į pažymą.
Jeigu pažymoje būtų nurodyta informacija tik apie daromą arba padarytą nusikalstamą veiką, nebūtų galima piktnaudžiauti nepatvirtintais duomenimis ir pavyktų išvengti nesusipratimų, kurių dabar kyla.“ (BNS)
