Štai Vilniaus savivaldybė sumanė, kaip paerzinti kietakakčius lenkų bei W nekentėjus ir parodyti visą jų džihado absurdiškumą. Todėl sostinės valdžia šešiose gatvėse ir vienoje aikštėje prie lietuviškų jų pavadinimų lentelių pakabino ir dekoratyvinius užrašus lenkų, rusų, totorių, jidiš ir hebrajų, anglų, vokiečių, islandų kalbomis – kaip pagarbą tautoms, kurios prisidėjo prie Vilniaus ir Lietuvos istorijos.
Žinoma, nieko keista, kad kabinant lentelę Varšuvos gatvėje šalia šurmuliavo ir kietakaktiškiausių tautininkų „jomarkas“, o Rusų gatvės pavadinimas rusų kalba greitai buvo bjauriai užtepliotas.
Teliko spėlioti, kas dėl to kalti: ar to paties „jomarko“ dalyviai, ar tautinę nesantaiką siekiantys sukurstyti provokatoriai?
Bet į lentelių procesą daug įspūdingiau įsitraukė Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje V.Vaičiūnienė. Ji kreipėsi į teismą siekdama, kad lentelės būtų nukabintos, nes jos, matote, kabo neteisėtai – visagalis Lietuvos įstatymas draudžia bet kokius viešuosius užrašus nevalstybine kalba.
Savivaldybės argumentai, kad tai dekoratyviniai, o ne įprasti viešieji užrašai, kurie kabinami visur kaip normalios gatvių lentelės, aukštos valdininkės neįtikino – jos jautri uoslė vis tiek užuodė mėginimus nepaisyti įstatymo ir įteisinti valstybinės kalbos griovimą.
Tuos, kurie ištepliojo rusišką lentelę, Vilniaus meras R.Šimašius tiksliai pavadino „šūdžiais“.
O kaip pavadinti estafetės lazdelę perėmusią Vyriausybės atstovę?
Klausimas gal ir neesminis. Vis dėlto valdininkės kova su lentelėmis parodo, koks gajus, nelyg rudeninio gripo virusas, gali būti valstybės vardu skleidžiamas biurokratinis marazmas.
