Ką aš, su kandidatais į naująjį Seimą praleidusi po 5 valandas keturias dienas per savaitę, atsakydavau? Nežinau! Kuo daugiau bendravau su būsimais Seimo nariais, kuo daugiau jų klausiausi, tuo labiau nežinojau, už ką balsuoti.
Esu pilietiška, todėl tokia situacija man pačiai kėlė nemenką susirūpinimą. Kaipgi pasirinkti?
Suskaičiavau: prieš Seimo rinkimus vedžiau 21 debatų laidą „Lietuvos ryto“ televizijoje; 229 kandidatai, iškelti arba patys išsikėlę 21 vienmandatėje apygardoje, didžioji jų dalis – Vilniuje ir Vilniaus apskrityje.
Taigi trečdalis Seimo narių, kurie bus išrinkti vienmandatėse apygardose, dalyvavo mano laidose. Už visą eterio laiką sumokėjo Vyriausioji rinkimų komisija, kitaip tariant, mes, visi mokesčių mokėtojai.
Bet parodykite man darbdavį, kuris dar ir sumoka už tai, kad kandidatas į tam tikras pareigas bent jau ateitų į pokalbį dėl darbo? Parodykite darbdavį, kuris iš anksto sumoka už tai, kad būsimasis darbuotojas būtų išsilavinęs, protingas, kvalifikuotas?
Dažnoje verslo įmonėje reikia pereiti bent kelis etapus, kad taptum tik pretendentu į kandidatus – nertis iš kailio, įrodinėti, varžytis dėl būsimų pareigų.
Gerai, tarkime, aš sutinku avansu mokėti už tai, kad būsimasis parlamentaras argumentuotai išdėstytų, kodėl juo turėčiau pasitikėti.
Kad aiškiai atsakytų, kodėl aš jam ketveriems metams turėčiau patikėti valstybės vairą. Kad įtikintų, jog jis yra sąžiningas, atsakingas ir turi aiškų planą, ko iš tiesų reikia Lietuvai. Kad aš jį ketveriems metams įdarbinčiau ir aiškiai žinočiau, kodėl ir už ką jam privalėsiu mokėti tris kartus didesnę nei vidutinis darbo užmokestis algą.
Sumoku avansą, bet nenoriu jokių tuščių pažadų, utopinių pasiūlymų, noriu konkretumo, išminties ir sąžiningumo. Noriu, kad tas žmogus, kurį aš įdarbinsiu, pirmiausia mane, kaip jo rinkėją ir būsimą darbdavę, gerbtų. Nes aš už tai moku.
Dabar žiūrim, ką turim. Aš, eilinė Lietuvos pilietė, turiu teises ir pareigas. Mano pilietinė pareiga – eiti balsuoti, nes man ne tas pat, kas valdys šalį, kurioje gyvenu. Mano pareiga mokėti mokesčius, nes tai mūsų pačių susitarta privaloma duoklė valstybei. Mano pareiga – kokybiškai atlikti savo darbą. Pagaliau mano pareiga eiti į darbą, nes mano darbdavys man moka algą.
Kur link aš čia suku? Kaip minėjau, už kandidatų į Seimo narius debatus mes visi sumokame iš anksto. Už tai, kad jie bent ateitų į debatus. Bet neatėjusių buvo ne vienas. Kam vargintis, jeigu galima nesivarginti? Ir taip išrinks?
Rinkimų debatai – ne kokia nors glamūrinė laida, juolab kad dabartinės jų taisyklės mus, žurnalistus, įspraudžia į griežtus rėmus. Ar iš to yra naudos rinkėjams? Abejoju.
Kandidatų debatai prieš rinkimus – gana nuobodus reikalas. Žiūrėti juos – mazochistinis užsiėmimas. Susirenka kandidatai ir pusantros valandos iš popierėlių dėsto tai, kuo dažniausiai yra sunku patikėti. Tokie savotiški hipnozės seansai.
Kaipgi man, rinkėjai, sužinoti, kas toks tas asmuo, kuris žada pakelti pensijas ir minimalią algą? Kas slepiasi po tuo nuobodžiu kalbėjimu per televiziją ir retušuotomis plakatų nuotraukomis?
Kai prieš kiekvienus rinkimus matai tą patį, kyla kone egzistencinis klausimas: kaip objektyviai nuspręsti, kad nenupirkčiau katės maiše?
Mano laidose dalyvavo vienmandatininkai. Kas jie? Atvirai sakau, per 15 metų žurnalistinę praktiką mačiau visko ir visokių žmonių, bet tokie „perlai“ net man buvo staigmena.
Iš plakato šypsosi žavi dama, žada geresnį rytojų, o ateina į televizijos debatus ir vos pralemena vieną kitą žodį. Bet ji vis tiek nori valdyti valstybę. Bandai ją visaip kaip tempti už liežuvio (net nepatogu pasidaro šitaip tardant, bet juk rinkėjai jau susimokėjo už eterio laiką, reikia kažkaip už tai atidirbti) – nors pasiusk, akimis klapsi, bet nekalba.
Sako, reikia problemas spręsti. Kokias? Visas. Kaip? Kažkaip. Tai kaip? Visaip. Konkrečiau? Nežinau. Kas žino? Niekas, nes visi abstrakčiai viską siūlo. Tad ką daryti, kai tokia ponia užsigeidusi griebti už valstybės vairo? Apsiverkti arba visai neiti į rinkimus.
Gink Dieve, nemenkinu nė vienos profesijos atstovų. Bet ar tikrai valstybę gali valdyti žmogus, neturintis net aukštojo išsilavinimo, dirbęs statybininku ir apsaugininku? Arba toks, kuris tvirtina norintis dirbti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ir čia pat išsijuosęs aiškina, kad Krymas yra ir turi būti Rusijos, o visi „juodi ir žydri“ yra blogis žemėje?
Kokių permainų galima tikėtis iš kandidato, kuris atvirai sako esantis komunistas iki kaulų smegenų, o jo apygarda, kurioje jis kandidatuoja, – Staliningradas, kurioje prasidės revoliucija? Kokią nuomonę reikėtų susidaryti apie kandidatą, kai jis, biografijoje prisigyręs mokantis bent tris užsienio kalbas, angliškai paklaustas, kokią Lietuvą mato 2020 m., angliškai atsako: „Esu iš Kupiškio“? Ką Seime gali iškrėsti kandidatas, kuris teistas už pasikėsinimą įsigyti narkotikų?
Rinkimų debatuose, kuriuos vedžiau, dalyvavo daugiau kaip 200 kandidatų į Seimo narius. Iš visų jų aš balsuočiau už tris. Ir ne už trijų partijų atstovus, o už tris asmenybes.
Man tikrai nėra svarbiausia, kiek jis moka užsienio kalbų, ar žino, koks yra pirmasis Konstitucijos straipsnis, taip pat ar nutuokia, kokia šiandien yra valstybės skola ar iš ko susideda senatvės pensija.
Man daug svarbiau, ar jis sąžiningas. Ar eina dirbti, o ne užsidirbti. Ar gerbia savo valstybę ir rinkėją. Už tokį negaila sumokėti ir avansą.
