Ką aš, su kandidatais į naująjį Seimą praleidusi po 5 valandas keturias
dienas per savaitę, atsakydavau? Nežinau! Kuo daugiau bendravau su
būsimais Seimo nariais, kuo daugiau jų klausiausi, tuo labiau nežinojau,
už ką balsuoti.
Esu pilietiška, todėl tokia situacija man pačiai kėlė nemenką
susirūpinimą. Kaipgi pasirinkti?
Suskaičiavau: prieš Seimo rinkimus vedžiau 21 debatų laidą „Lietuvos
ryto“ televizijoje; 229 kandidatai, iškelti arba patys išsikėlę 21
vienmandatėje apygardoje, didžioji jų dalis – Vilniuje ir Vilniaus
apskrityje.
Taigi trečdalis Seimo narių, kurie bus išrinkti
vienmandatėse apygardose, dalyvavo mano laidose. Už visą eterio laiką
sumokėjo Vyriausioji rinkimų komisija, kitaip tariant, mes, visi
mokesčių mokėtojai.
Bet parodykite man darbdavį, kuris dar ir sumoka už tai, kad kandidatas
į tam tikras pareigas bent jau ateitų į pokalbį dėl darbo? Parodykite
darbdavį, kuris iš anksto sumoka už tai, kad būsimasis darbuotojas būtų
išsilavinęs, protingas, kvalifikuotas?
Dažnoje verslo įmonėje reikia pereiti bent kelis etapus, kad taptum tik
pretendentu į kandidatus – nertis iš kailio, įrodinėti, varžytis dėl
būsimų pareigų.
Gerai, tarkime, aš sutinku avansu mokėti už tai, kad būsimasis
parlamentaras argumentuotai išdėstytų, kodėl juo turėčiau pasitikėti.
Kad aiškiai atsakytų, kodėl aš jam ketveriems metams turėčiau patikėti
valstybės vairą. Kad įtikintų, jog jis yra sąžiningas, atsakingas ir
turi aiškų planą, ko iš tiesų reikia Lietuvai. Kad aš jį ketveriems
metams įdarbinčiau ir aiškiai žinočiau, kodėl ir už ką jam privalėsiu
mokėti tris kartus didesnę nei vidutinis darbo užmokestis algą.
Sumoku avansą, bet nenoriu jokių tuščių pažadų, utopinių pasiūlymų,
noriu konkretumo, išminties ir sąžiningumo. Noriu, kad tas žmogus, kurį
aš įdarbinsiu, pirmiausia mane, kaip jo rinkėją ir būsimą darbdavę,
gerbtų. Nes aš už tai moku.
Dabar žiūrim, ką turim. Aš, eilinė Lietuvos pilietė, turiu teises ir
pareigas. Mano pilietinė pareiga – eiti balsuoti, nes man ne tas pat,
kas valdys šalį, kurioje gyvenu. Mano pareiga mokėti mokesčius, nes tai
mūsų pačių susitarta privaloma duoklė valstybei. Mano pareiga –
kokybiškai atlikti savo darbą. Pagaliau mano pareiga eiti į darbą, nes
mano darbdavys man moka algą.
Kur link aš čia suku? Kaip minėjau, už kandidatų į Seimo narius debatus
mes visi sumokame iš anksto. Už tai, kad jie bent ateitų į debatus.
Bet neatėjusių buvo ne vienas. Kam vargintis, jeigu galima
nesivarginti? Ir taip išrinks?
Rinkimų debatai – ne kokia nors glamūrinė laida, juolab kad dabartinės
jų taisyklės mus, žurnalistus, įspraudžia į griežtus rėmus. Ar iš to
yra naudos rinkėjams? Abejoju.
Kandidatų debatai prieš rinkimus – gana nuobodus reikalas. Žiūrėti juos
– mazochistinis užsiėmimas. Susirenka kandidatai ir pusantros valandos
iš popierėlių dėsto tai, kuo dažniausiai yra sunku patikėti. Tokie
savotiški hipnozės seansai.
Kaipgi man, rinkėjai, sužinoti, kas toks tas asmuo, kuris žada pakelti
pensijas ir minimalią algą? Kas slepiasi po tuo nuobodžiu kalbėjimu per
televiziją ir retušuotomis plakatų nuotraukomis?
Kai prieš kiekvienus rinkimus matai tą patį, kyla kone egzistencinis
klausimas: kaip objektyviai nuspręsti, kad nenupirkčiau katės maiše?
Mano laidose dalyvavo vienmandatininkai. Kas jie? Atvirai sakau, per
15 metų žurnalistinę praktiką mačiau visko ir visokių žmonių, bet tokie
„perlai“ net man buvo staigmena.
Iš plakato šypsosi žavi dama, žada geresnį rytojų, o ateina į
televizijos debatus ir vos pralemena vieną kitą žodį. Bet ji vis tiek
nori valdyti valstybę. Bandai ją visaip kaip tempti už liežuvio (net
nepatogu pasidaro šitaip tardant, bet juk rinkėjai jau susimokėjo už
eterio laiką, reikia kažkaip už tai atidirbti) – nors pasiusk, akimis
klapsi, bet nekalba.
Sako, reikia problemas spręsti. Kokias? Visas. Kaip? Kažkaip. Tai
kaip? Visaip. Konkrečiau? Nežinau. Kas žino? Niekas, nes visi
abstrakčiai viską siūlo. Tad ką daryti, kai tokia ponia užsigeidusi
griebti už valstybės vairo? Apsiverkti arba visai neiti į rinkimus.
Gink Dieve, nemenkinu nė vienos profesijos atstovų. Bet ar tikrai
valstybę gali valdyti žmogus, neturintis net aukštojo išsilavinimo,
dirbęs statybininku ir apsaugininku? Arba toks, kuris tvirtina norintis
dirbti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ir čia pat
išsijuosęs aiškina, kad Krymas yra ir turi būti Rusijos, o visi „juodi
ir žydri“ yra blogis žemėje?
Kokių permainų galima tikėtis iš kandidato, kuris atvirai sako esantis
komunistas iki kaulų smegenų, o jo apygarda, kurioje jis kandidatuoja,
– Staliningradas, kurioje prasidės revoliucija? Kokią nuomonę reikėtų
susidaryti apie kandidatą, kai jis, biografijoje prisigyręs mokantis
bent tris užsienio kalbas, angliškai paklaustas, kokią Lietuvą mato 2020
m., angliškai atsako: „Esu iš Kupiškio“? Ką Seime gali iškrėsti
kandidatas, kuris teistas už pasikėsinimą įsigyti narkotikų?
Rinkimų debatuose, kuriuos vedžiau, dalyvavo daugiau kaip 200 kandidatų
į Seimo narius. Iš visų jų aš balsuočiau už tris. Ir ne už trijų
partijų atstovus, o už tris asmenybes.
Man tikrai nėra svarbiausia, kiek jis moka užsienio kalbų, ar žino, koks
yra pirmasis Konstitucijos straipsnis, taip pat ar nutuokia, kokia
šiandien yra valstybės skola ar iš ko susideda senatvės pensija.
Man daug svarbiau, ar jis sąžiningas. Ar eina dirbti, o ne užsidirbti.
Ar gerbia savo valstybę ir rinkėją. Už tokį negaila sumokėti ir avansą.