„Jis yra neo-liberalių pažiūrų, niekad nebuvo tikras socialdemokratas ir nesistengė įvesti socialdemokratinių vertybių, jomis remtis“, – sako A. Sakalas Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A. Sakalo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Sakalai, kaip įvertintumėte socialdemokratų rinkimų rezultatus?
– Prastai. Tai blogiausi rezultatai, kokius socialdemokratai kada nors patyrė. Svarbiausia priežastis ta, kad socialdemokratai per keturis metus nevykdė socialdemokratinės politikos, o pasidarė neo-liberalių pažiūrų partija – dešinioji, vietoj kairiosios.
Kitos priežastys nemažiau svarbios – prezidentės pozicija, kuri visą laiką buvo labai nepalanki socialdemokratams, įvairūs skandalai. Kai keli šimtai tūkstančių buvo rasta pas liberalų vadą, prezidentė nesureagavo, o dėl Vijūnėlės dvaro buvo didžiausia reakcija.
– Jūs pats šiandien sakėte, kad partija daugiau vadovavosi lozungais, ne realiais darbais, neparodė, kad svarbiausia – žmogus, kad reikia ginti samdinius, kurie sunkiai galą su galu suduria. Kodėl partija kažką darė ne taip?
– Manau, kad partijos vadovybė yra neo-liberalių pažiūrų, manė, kad jei rems kapitalą, nuo to žmonėms bus geriau, nors ir vėliau, bet Lietuvos žmogus nori valgyti šiandien, o ne rytoj ar poryt.
– Nesakykit, daug padarė per šią kadenciją.
– Padarė nemažai – įtvirtino Lietuvos prestižą tarptautinėse organizacijose, grąžino konservatorių atimtas pensijas ir atlyginimus, padarė daug kitų naudingų darbų – renovacija ir kiti. Rinkėjams to nepakako, kiekvienam rinkėjui, ypač, kuris vos suduria galą su galu, norėjosi pagerėjimą pajusti šiandien. Jis to pagerėjimo nepajuto.
– Čia visos partijos ar partijos lyderio problema?
– Partijos lyderių problema. Vienas lyderis negali nieko padaryti. Tai komandos problema, kad jie užmiršo socialdemokratines vertybes ir pasirinko neo-liberalųjį kelią.
– Jūs būdavote tas, kuris konsultuodavo A. Butkevičių.
– Jis nelabai norėdavo klausytis mano konsultacijų. Aš įvairiuose partijos forumuose perspėjau, kad mes einam neteisingu keliu, bet į tai būdavo numojama ranka.
– Kaip turėtų elgtis A. Butkevičius?
– A. Butkevičius pats pasakė, jeigu jo partija laimės mažiau mandatų, nei turėjo dabar, jis atsistatydins. Tikiu, kad jis taip ir padarys. Jis turėtų tai padaryti, reiktų, kad partija savo suvažiavime patvirtintų naują socialdemokratinę programą ir pasirinktų žmones, kurie ją vykdytų.
– Ar tai turėtų būti jaunieji socialdemokratai?
– Būtų geriau, jei būtų jaunieji.
– Pats paminėjote J. Poželą, kuris, deja, serga. Yra ir daugiau jaunų žmonių, pavyzdžiui G. Paluckas. Ar jiems užtektų patirties ir kompetencijos vairuoti partiją?
– Reiktų iš viso Jaunųjų socialdemokratų sąjungos sąrašo pasirinkti tą, kuris yra tinkamiausias. Jeigu tokio neatsirastų, reiktų pasirinkti vyresnės kartos žmogų, kuris yra socialdemokratinių pažiūrų, pavyzdžiui A. Sysas.
– O R. Budbergytė?
– Manau, kad ji taip pat potenciali kandidatė į partijos pirmininkus. Pritarčiau. Ji man pasirodė tvarkinga, darbšti, protinga ir socialdemokratinių pažiūrų politikė.
– Greičiausiai ji nerastų pritarimo partijoje.
– Tai man sunku pasakyti. Priklauso nuo to, ką apie ją partijos nariams pasakys buvę partijos vadovai ir nuo pačių partijos narių galvojimo būdo. Jei galvos, įvertins pliusus ir minusus, manau, kad R. Budbergytei turėtų pritarti.
– Sakote, kad partijos lyderiai nesilaikė krypties, kurią turėtų atstovauti socialdemokratų – kairiųjų, partija. Galbūt A. Butkevičius nesuvaldė padėties partijoje?
– Jis tos padėties ir nevaldė. Jis yra neo-liberalių pažiūrų, niekad nebuvo tikras socialdemokratas ir nesistengė įvesti socialdemokratinių vertybių, jomis remtis. Labiau vadovavosi principu – jei turtingam žmogui bus gerai ir neturtingam kažkas bus geriau.
– Bet tai turbūt buvo žinoma ir tada, kai buvo renkamas partijos pirmininkas?
– Ne. Kai buvo renkamas partijos pirmininkas, tai buvo daug žadantis ir doras socialdemokratas. Jis doras socialdemokratas ir išliko, neįsipainiojęs į jokius sukčiavimus ar kombinacijas, bet buvo tikimasi, kad jis savo pažiūras pakeis į grynai socialdemokratines, bet to, deja, neįvyko.
– O Socialdemokratų partija apskritai pasiruošusi pokyčiams?
– Matau daug socialdemokratų laiškų, kurie tikrai pasirengę pokyčiams ir jų reikalauja, nes mato, kad be pokyčių Socialdemokratų partijai gresia pražūtis. Jeigu norime turėti nors vieną kairiąją partiją Lietuvoje, o bent viena yra reikalinga, socialdemokratai turėtų tuo užsiimti. Dabar kairiąja partija darosi valstiečiai ir žalieji, kairesni, nei socialdemokratai.
– Yra tokių prognozių, kad ateityje valstiečiai ir žalieji gali užimti socialdemokratų vietą.
– Gali, bet geresnis variantas būtų, jei valstiečiai ir žalieji taptų socialdemokratinių pažiūrų partija, kartu su mūsų partija susijungtų ir padarytų vieną labai stiprią partiją.
– Kaip galėtų dėliotis koalicija?
– Sunkus variantas. Girdėjau, kad R. Karbauskis pareiškė, jei nelaimės rinkimų, į koaliciją neis. Jei tai tiesa, labai sunku įsivaizduoti naują koaliciją.
– Jis sakė, kad jei nelaimės valstiečiai, koaliciją sudarytų konservatoriai su socialdemokratais. Tokia savotiška šantažo forma.
– Jei tik šantažas – gerai, bet jei reali pozicija, tai labai sunku įsivaizduoti tokią koaliciją. Aišku, konservatoriai gali sudaryti su visais – Lenkų rinkimų akcija, liberalais, pajungiant „Tvarką ir teisingumą“, dar kažką įkalbinant, bet tai būtų labai trapi koalicija. Gali būti konservatoriai su socialdemokratais, bet reikia prisijungti keletą kitų partijų žmonių. Ar tai būtų geri variantai – labai abejoju.
– Ar įsivaizduojate socialdemokratų ir konservatorių koaliciją?
– Sunkiai, bet kartais, iš bėdos tenka susitaikyti ir su tuo.
– Turim tokių variantų. G. Kirkilo vyriausybė buvo mažumos ir, turbūt, neprasta.
– Tikrai neprasta, bet konservatoriams baisiausia, jie šiandien nori visur vadovauti, reikštis. Nežinau, ar tokia koalicija ką nors duotų. Būtų sudėtinga padaryti.
– Visą laiką kalbam apie vieningą valstybę, gal tai būtų galimybė parodyti vieningumą ir sukurti vieningą vyriausybę?
– Taip. Būtų galimybė parodyti vieningumą, bet iki jo reikia priaugti. Ar abi partijos per šias dvi savaites priaugs iki to, aš nežinau.
– Be to, kad partija nukrypo nuo ideologijos, kokios dar klaidos buvo padarytos, tarkim, pačioje rinkimų kampanijoje?
– Ypatingų klaidų turbūt nepadaryta, bet nepakankamai aktyviai, protingai reaguota į tam tikrus išpuolius ar visai nereaguota. Socialdemokratai turėjo pasakyti, kad jie yra kairioji partija ne tik žodžiais, kad žmogus yra svarbiausia. Tas žmogus turėjo būti tas, kuris gyvena labai sunkiai, o ne tas, kuris turi milijonus.
– Nemanote, kad klaida buvo sutelkti dėmesį tik į opoziciją – konservatorius ir visiškai nekritikuoti valstiečių ir žaliųjų?
– Manau, kad reikia mažiau kritikuoti kitus ir galvoti, kalbėti daugiau apie save.
– Nuo ko Socialdemokratų partijai po tokių rinkimų reiktų pradėti pirmiausia?
– Partijos suvažiavimo. Pagal mūsų priimtus dokumentus jis turėtų būti kitų metų gegužę, bet manau, kad jis turėtų būti anksčiau. Partijos suvažiavimas turėtų išrinkti naujus vadovus ir priimti naują programą, kuri būtų socialdemokratinė, o vadovai būtų pasiryžę tą programą įgyvendinti.
– Kur socialdemokratams būtų geriau dirbti? Ieškoti galimybių suformuoti koaliciją, ar ketverius metus dirbti opozicijoje?
– Opozicijoje yra daugiau laisvės, bet būnant koalicijoje gali daugiau nuveikti Lietuvos labui. Yra visokių už ir prieš.
– Išrinkti buvo ne jauni partijos atstovai, nauji veidai buvo nureitinguoti. Kaip tai aiškinate?
– Senbuviai neįvertina jaunimo. Manau, kad buvo padaryta klaida. Su jaunimu reikia skaitytis, jų žodžio klausytis, diskutuoti, aiškintis, ieškoti įvairių nuomonių, o ne numoti ranka – jūs pienburniai ir nieko nežinot, nesuprantat, mes viską geriau žinom.
– Gal jaunimas per mažai iniciatyvos rodo partijoje?
– Jaunimas yra neakiplėšiškas ir nešoka akių draskyti. Jei būtų pakviesti diskutuoti įvairiais klausimais, tikrai būtų diskutavę.
– Dėl tam tikrų įvykių ieškoma atsakomybės, šiuo atveju – pralaimėjimo rinkimuose. Kieno didžiausia atsakomybė?
– Didžiausia, aišku, partijos pirmininko. Kaip besuktume, bet taip yra. Ne koks eilinis partijos, tarybos ar prezidiumo narys, bet partijos pirmininkas yra atsakingas ir jis turi prisiimti visą politinę atsakomybę už tai.
