Džiaugiasi jaunimas, įtikėjęs, kad būtent jis lėmė naują kryptį. Triumfuoja konservatoriai, staiga suvokę, kad partijos atjauninimas davė daugiau vaisių, nei kas nors tikėjosi. Nenustygsta liberalai, dar negalintys patikėti, kad krintant į bedugnę kažkokia nematoma ranka juos pagavo ir švelniai nutupdė.
Ir jau visiškoje euforijoje turėtų būti žaliavalstiečiai, kurių pergalės skonį šiek tiek temdo galybė dar nepatirtų, todėl ir gąsdinančių dalykų – kokia bus ta koalicija, kaip reikės tartis, ar nepaliks jų kvailio vietoje patyrę politikos vilkai, o svarbiausia – ar nepasikartos jau ankstesnių pelenių istorijos? Juk būna, kai po ketverių metų, praleistų valdžioje, vidurnaktį nuskambėjus laikrodžio dūžiams karietos virsta moliūgais, vežikas su livrėja – ūsuota žiurke, o prašmatnios krištolo kurpaitės – rinkėjų atkišta špyga.
Būtent šis mūsų rinkėjų tikėjimas pelenėmis, kurios dar eina ir antraeiles – gerųjų fėjų – pareigas, ir yra vienas tų deguto šaukštų šioje saldžioje pirmadienio statinėje.
Kai kuriose apygardose galima sukeisti 2012 metų rinkimų rezultatus su šiųmečiais – tik vietoj Darbo partijos įrašyti Valstiečius ir žaliuosius, o rezultatas bus panašus. Kad ir kaip būtų keista, ta vėlyva, nervinga ir keista meilė gelbėtojams niekur neišnyko – tiesiog žmonės kaip toje garsioje prancūzų rašytojo F.Beigbederio knygoje tiki, kad meilė trunka trejus metus, o ketvirtaisiais jau reikia ieškotis naujos aistros.
Žinoma, gal ir geriau, kai įsimylima partiją, kuri bent jau pasistengė ieškodama rimtesnių žmonių savo sąrašui, tegul ir negrabiai, tačiau bandė formuluoti kažkokias idėjas, dėlioti taikinius savo interesų laukams.
Kad ir kaip jos emblemoje šiuo metu labiausiai tiktų dvigalvis gandras, kurio viena galva žvelgia į dešinę, o kitas spokso į kairę, tai vis geriau, nei partija, sukurta tik tam, kad panaudotų ES lėšas.
Bet yra ir kitų dervos šaukštų, nors apie Vyriausiosios rinkimų komisijos pasiruošimą išankstiniam balsavimui, stringančias informacinių technologijų sistemas ir kitas nelaimes gal patylėsiu.
Tai atskiros analizės reikalaujanti tema, kurioje atsiras vietos ir milijonus kainavusiai „E.sveikatai“, ir „Sodros“ programuotojų triukams, ir visiems kitiems valstybės skaitmenizavimo eksperimentams, kurie, atrodo, tampa dar perspektyvesne lėšų panaudojimo erdve nei jau pabodę plentai ir tiltai.
Didžiausias ir karčiausias šaukštas yra tas politikos paleolite sustingęs regionas, kuriame niekas nesikeičia nuo amžių amžinųjų.
Pamažu ėmė irti nuo seno nepajudinamomis laikytos tėvonijos, ėmė irti vietinių kniazių dinastijos, tačiau vadinamajame Lietuvos Donbase niekas nesikeičia.
Kalbu, žinoma, apie Vilniaus kraštą, kurį taip surakino Lietuvos lenkų rinkimų akcija, šiemet prie savo pavadinimo prisiuvusi mįslingą „Krikščioniškų šeimų sąjungą“.
Ir čia knieti paklausti tų krikščioniškų šeimų: apie kokias krikščioniškas vertybes jūs kalbate, jeigu jūsų lyderis jau pirmoje spaudos konferencijoje po rinkimų ištisas dešimt minučių nesugebėjo pasakyti nė vieno gero, nė vieno teisingo žodžio? Dešimt minučių – neapykantos, melo ir intrigų. Bet tuščia jo – ką paimsi iš Georgijaus juostelių gerbėjo. Esmė – visų likusių partijų impotencija sprendžiant Vilniaus krašto reikalus.
Idėjų badas, kaip patraukti mūsų šalies piliečius lenkus į pokyčių ritmą, konkrečių veiksmų stoka, kaip ardyti Lenkų rinkimų akcijos monopolį, pagaliau nenoras ieškoti bent kokio nors sutarimo dėl ilgalaikės strategijos šiame regione. Jo ateitis nėra atskirų partijų interesų objektas, kurį svarstant kiekvienam norisi atsiriekti kuo riebesnį kąsnį. Tai visų mūsų, o pirmiausia – pačių Lietuvos lenkų reikalas.
Kitaip gali nutikti, kad visa šalis, lėčiau ar greičiau, tačiau judės į priekį, taikydamasi prie globalėjančio ir modernėjančio pasaulio, ieškodama jame saugaus ir kartu skatinančio keistis vaidmens, o mažasis mūsų Donbasas ir toliau gyvens vien tam, kad kas ketverius metus atsiųstų į Seimą būrelį žmonių, kurie nesieja savęs su mūsų valstybe.
